Teatras paaugliams Lietuvoje yra kuriamas ganėtinai retai. Šiai žiūrovų grupei dažniausiai tenka žiūrėti suaugusiesiems skirtus spektaklius „amžinosiomis“ arba jaunesniajai publikai dar neaktualiomis socialinėmis ar santykių temomis. O kūrėjų ir spektaklių, kuriais kreipiamasi į paauglius, pažadinta iš miego vidury nakties nepasakyčiau nei vieno. Kiek vėliau, prasibudinusi, prisiminčiau kai kuriuos „Atviro rato“ darbus, Aleksandro Špilevojaus „Neišmoktas pamokas“, urbanistinio šokio teatro „Low Air“ „Savoj krūvoj“. Pridėčiau ir visai neseniai matytą Raimondo Klezio parašytą ir vaidinamą, Ievos Jackevičiūtės režisuotą spektaklį „Dulkėti veidrodžiai“.
Spektaklyje vienas aktorius kliaudamasis savo charizma ir gebėjimu pasakoti istorijas dalinasi augimo Lietuvos provincijoje patirtimi. Autobiografinių aspektų turinčiame tekste pasakojama apie tėvų susikurtą liūną, kuriame tenka pasimurkdyti ir vaikams, ankstyvas gyvenimo pamokas ir ryšio su kitais bei savimi paieškas. Ryšio paieškos, stebint spektaklį Telšių Žemaitės dramos teatre šių metų birželio 7 dieną, ir pasirodė svarbiausios ne tik spektaklio temos prasme, bet ir reikšmingiausia šio spektaklio funkcija.
Jau „Dulkėtų veidrodžių“ pradžia nuteikia ne vizualiems ar režisūriniams efektams, o bendravimui. Žiūrovams renkantis į salę, sėdant į savo vietas aktorius pasivaikšto tarp jų, pakalbina. Kaip pats atskleidė po spektaklio vykusiame pokalbyje, jis taip ne tik užmezga ryšį su žiūrovais, bet ir apsižiūri, ką galėtų pasikviesti į sceną tapti spektaklio bendraautoriais. Nes spektaklio eigoje tokių bendradarbių iš salės reikės ne vieno. Pavyzdžiui, scenai, kur R. Klezio personažas pasakoja, kaip bando rasti kontaktą su tėvais, užsiėmusiais vienas kito kaltinimais, du žiūrovai skaito tėvų tekstus ir, jei pasiseka nepamiršti, ritmingai daužo stalą, taip primindami provincijoje ir didžiuosiuose miestuose ne vieno paauglio šeimoje laukiantį liūdną kasdienį gyvenimą.
Ši scena atskleidžia ne tik kaip dėmesingai ir apgalvotai aktorius su režisiere sukūrė erdvę žiūrovų įtraukimui, bet yra ir vienas iš daugelio pavyzdžių, atskleidžiančių bene didžiausią šio spektaklio trūkumą - metaforomis klampų tekstą. Čia tėvams pykstantis, vaikas neverkia - jis pjausto svogūnus. Ką norima pasakyti šia ar daugybe kitų metaforų suaugusiam žmogui aišku. Bet nebūtinai bus aišku kiekvienam paaugliui, kuriems šis spektaklis ir yra skirtas. Kita vertus, net jei ir aišku, apie kokią žvejybą spektaklyje kalbama, kas iš tikrųjų yra tas žiūrėjimas į dulkėtus veidrodžius, kurie žmonės yra mirksintys, o kurie - nemirksintys, tos metaforos, nors ir pridengia nemalonią buitį, vis dėlto nutolina nuo turinio, nuo to, ką šiuo darbu pasakyti siekia kūrėjai. Juk scenoje renkantis ne tiesmuką ir atvirą kalbėjimą, nepaliekant ilgesnių pauzių metaforiniam tekstui suprasti, neturint galimybės grįžti prie jau išgirstų tekstų ir pasitikslinti, permąstyti - lyg skaitant poeziją, kuriai aktoriaus ir dramaturgo R. Klezio parašytos pjesės metaforiškumas kur kas artimesnis nei draminiam tekstui - prasmės ima trauktis nuo žiūrovų. Tad norint suprasti, apie ką kalbama, tenka į spektaklio žiūrėjimą įsijausti jau nebe jausmais, o protu. Taip pati spektaklio žiūrėjimo patirtis rizikuoja prarasti vieną svarbiausių ėjimo į teatrą aspektų - emocinį poveikį. Matyt todėl „Dulkėtuose veidrodžiuose“ ir tenka kliautis emocijas žadinančiais meniniais sprendimais, traukiančiais protus ir jausmus iš metaforų klampynės. Pavyzdžiui, obuolių daužymo į stalą, taip perteikiant gedulą ir pykti dėl vaikystės draugo mirties.
Žinoma, būtų neteisinga kritikuoti visą aktoriaus ir pradedančio dramaturgo tekstą. Jis reikšmingas visų pirma tuo, kad jungiasi prie visų kartų teatro kūrėjų, dirbusių su dramaturgų tekstais ar kuriančių bendros kūrybos metodais, ir kalbėjusių bei tebekalbančių apie žmones, stokojančius dėmesio tiek mene, tiek viešajame diskurse. Tad nors ir atsargiai ir dar ne taip stipriai paveikiai kaip ankstyvuose Oskaro Koršunovo, kai kuriuose Gintaro Varno, daugumoje Agniaus Jankevičiaus, „Atviro Rato“, Jono Tertelio, Gildo Aleksos, kai kuriuose Kamilės Gudmonaitės darbuose, vis dėlto „Dulkėtuose veidrodžiuose“ girdisi naujas jaunas balsas, kuriam svarbios mažosios istorijos, žmogiškumas ir jautrumas ne tiek didžiuosiuose literatūriniuose pasakojimuose, kiek realiame tikrų žmonių gyvenime. Juo labiau, kad ir metaforos kai kur veikia tikrai efektingai. Pavyzdžiui, spektaklio pradžioje pasakojant apie veikėjo tėvų susitikimą. Bet kai vienodai metaforiškai kalbama apie laiką, kai veikėjo dar nebuvo, kurio jis neprisimena pats, ir apie jo paties patirtus skausmus ir nuotykius, prarandamas ne tik paties teksto realumo ir patirties autentiškumo įspūdis, bet ir supoetinama tai, kas nebeturėtų niekada virsti poezija, nes paprasčiausiai turėtų būti išspręsta ir atitaisyta.
Toks kalbėjimo būdas, atitolinantis nuo įvardijimo tikrais vardais ir realių, tikrai išgyventų emocijų, „Dulkėtuose veidrodžiuose“, regis, perteikia stiprių jausmų baimę, ištinkančią vaikus užaugusius su geriančiais ar smurtaujančiais tėvais. Tačiau likdamas šioje stadijoje, iš suaugusiojo perspektyvos pasakodamas istoriją taip, kaip tai darytų paauglys, spektaklio personažas renkasi ne suaugti ir prisiimti atsakomybę, o ir toliau bėgti nuo jausmų. Toks emocijų ir atvirumo vengimas slapstantis po metaforomis ryšio mezgimą su publika, su savo vietos pasaulyje ieškančiais ir teatrą prisijaukinti mėginančiais paaugliais tik apsunkina. Visa laimė, kad bent po spektaklio su žiūrovais bendraujantis aktorius yra atviras žmogus, dalinasi patirtimis, patarimais ir apsikritai elgiasi kaip dėmesingas atsakomybę prieš savo publiką jaučiantis kūrėjas.
Stalu, keliomis kėdėmis, minimaliu rekvizito kiekiu ir asmeniškumu alsuojančiu pasakojimu ginkluotas aktorius paauglių publiką kviečia bendrystei. Visų pirma, bendram buvimui teatre. Bet tai mažiau svarbu, nes dalindamasis savo asmenine patirtimi ir atvirai apie ją kalbėdamas po spektaklio, R. Klezys jaunus žmones kviečia bendram buvimui pasaulyje, kuriame skausmas, iššūkiai, nesusipratimai, netektys ir džiaugsmai yra ne nuo bendruomenės atskiriančios, o priešingai - ją vienijančios patirtys. Aktorius, regis, kviečia vienytis ne tiek žvejybai, žiūrėjimui į dulkėtus veidrodžius ar oazių kūrimui, bet atvirumui, veriančiam kelius į geresnį savęs, pasaulio ir savęs pasaulyje pažinimą.
Lietuvos teatrų vaikams ir jaunimui asociacijos ASITEŽAS projektą „Teatras keliauja pas vaikus“ remia Lietuvos kultūros taryba. Straipsnis parašytas bendradarbiaujant su Scenos meno kritikų asociacija.
-----
Redakcijos pastaba: kalba netaisyta
