Režisierius Jonas Vaitkus yra ekscentriškas kūrėjas. Tokia mintis galėtų šauti žiūrovui, atėjusiam į 2016 metų spalio 29 dieną Lietuvos Nacionaliniame dramos teatre įvykusią naujausią režisieriaus premjerą „Apreiškimas Marijai“.
Režisieriaus drąsa pasirinkti savo katalikišku angažuotumu išskirtinio autoriaus - prancūzo Paulio Claudelio - dramą mažų mažiausiai intriguoja. Ši 1910 metais parašyta ir ilgus dešimtmečius tobulinta P.Claudelio pjesė persmelkta katalikiška doktrina, aistringu tikėjimo visagalystės teigimu, leidžiančiu rašytojo kūrybą prilyginti religinės tarnystės aktui.
O juk kaip ir prieš šimtą metų, taip ir dabar tikrieji dievobaimingumo apologetai susilaukia pakankamai daug pajuokos, nepatiklumo ir viešo demaskavimo. Aš tikiu, kad šiuo metu režisieriui, kaip, beje, ir dramaturgui, tikėjimas ir kūryba yra harmoningai derantys įkvėpimo šaltiniai. Juk ir patį Claudelį religinė dogma įkvėpdavo kaip okeanas - visu savo neaprėpiamu šventumu.
Žiūrint pastarųjų metų režisieriaus J.Vaitkaus pastatymus - tik prieš mėnesį Lietuvos rusų dramos teatre įvyko mistinės dramos „Septyni fariziejaus Sauliaus penktadieniai“ premjera - nejučia pradedi įtarti režisierių įkvėpimo semiantis pačioje giluminėje teatro prigimtyje, jo sakraliame, ritualiniame, religiniame slėpinyje.
Anksčiau karščiausias nuomones, reakcijas į ką tik pamatytą spektaklį buvo galima išgirsti lūkuriuojant neaprėpiamoje eilėje prie Nacionalinio dramos teatro moterų WC. Bet jau keli metai eilėje lūkuriuojančios žiūrovės tyliai ir romiai naršo savo išmaniuosiuose telefonuose.
Tenka karščiausių reakcijų ir atsakymo į klausimą „ar patikėjo premjerinio režisieriaus Jono Vaitkaus „Apreiškimo Marijai“ žiūrovai meninio ir dvasinio įkvėpimo prigimtine giminyste ir tokios harmonijos įmanomybe?“ paieškoti virtualybėje.
Socialinio tinklo „Facebook“ atnašautojai pažėrė nuomonių nuo iki: štai vidutinio amžiaus filosofas A.D. apibendrina lakoniškai: „Vaitkus + katalikiškas Paulio Claudelio šovinizmas yra kažkas tragikomiško.“
Jauna teatro kritikos žvaigždė A.J. nevyniojo žodžių į vatą: „Helouvyniška patirtis, nors tu ką. Gyvųjų numirėlių naktis. Išsiilgot Vancevičiaus poetiškumo, dauguvietiško jautrumo ir subtiliai liaudiško Večerskio humoro - šitie apreiškimai kaip tik jums. Man, deja, labiau gal nieko nereiškimai. Išskyrus turbūt tik tai, kad prieš kiek daugiau nei prieš penkmetį nuostabios scenografės viename to paties nacionalinio spektaklyje griauta miesčioniško, pataikūniško, saugaus, korektiško teatro siena ir po to sekusi pusė dekados vilčių su mūsų klasėmis, didvyrių aikštėmis, didžiais blogiais ir dar daug visokio kitokio ambicingo kultūrinio vyksmo - šiandien visa tai nieko, ničnieko nebereiškia. Amen.“
Socialiniame tinkle aptikau ir man artimesnę jauno poeto T.T. nuomonę apie J.Vaitkaus „Apreiškimą Marijai“: „Prisipažinsiu, nemėgstu naujojo dramtetrio šūkio „Treniruok ir sielą“. Priešingai nei bohemiečiai kokie teigtų, menas dažniausiai teugdo žmogiškumą, empatiją. Labai retai, ypač šiandienos kontekste, menas turi ką bendro su metafizika, žmogų pranokstančiais dalykais. Maloni išimtis, tikras metafizikos ir mistikos koncentratas. Treniruotė, kurią rekomenduoju.“
Aleliuja - ir aš po „Apreiškimo Marijai“ jaučiausi kaip po gero pamokslo, dvasiškai suklususi ir kupina smalsumo. Prisipažinsiu, iki J.Vaitkaus spektaklio daugiau žinojau apie genialiąją skulptorę Camillą Claudel nei apie jos jaunesnįjį broliuką, poetą ir diplomatą Paulį. Gal todėl įspūdis stebint aktorės Gabijos Urniežiūtės vaidinamos Maros grubumo ir pykčio šėlsmą scenoje buvo it palaimingas dežavu.
Aktorė G.Urniežiūtė net išoriškai stulbinančiai panaši į nesuvaldomu charakteriu, talentu ir tragišku likimu išgarsėjusią grakščią, stulbinančiai gražią Claudelio seserį. 1892 metais mirus nesantuokiniam Camillos ir skulptoriaus Auguste Rodino kūdikiui menininkės gyvenimas nusirito velniop. Claudelio sesuo mirė šeimos ir dievo apleista psiciatrijos ligoninėje, palaidota bendrame kape.
Tikriausiai svaiginanti diplomato karjera sutrukdydavo Paului Claudeliui 30 metų sirgusią seserį aplankyti dažniau nei kartą per porą metų. Bet jos atspindys liko - keliose pačios menininkės nesunaikintose skulptūrose, eskizuose, nuotraukose ir visuose jos likimo įkvėptose kūriniuose: pjesėse, kino filmuose, dainose, spektakliuose.
Tokiu tobulu daug iškentėjusios Camillos Claudel atspindžiu man regisi ir aktorės Gabijos Urniežiūtės sukurtas Maros personažas. Ji godi ir egoistiška, nepasotinama kaip pati žemė, bet tokia būtina, neišvengiama pusiausvyros tarp žemiško ir dangiško išsaugojimui. „Dievo karalystė imama jėga“ - sakoma Evangelijoje. „Apreiškime Marijai“ po sceną siaučiančiai, blogį sėjančiai ir atleidimą pjaunančiai Marai, su visu jos karstelėjusiu, rupiu, titanišku kovotojos charakteriu ši ištarmė tinka labiausiai.
Kada nors apžvelgiant lietuviško teatro XXI amžiaus antrojo dešimtmečio realijas režisieriaus Jono Vaitkaus „Apreiškimą Marijai“ galima bus priskirti prie tų didingų, už aiškių žanro apibrėžties ribų atsidūrusių spektaklių plejados, kuriame savo pirmuosius didžiuosius vaidmenis sukūrė Gabija Urniežiūtė - Mara, Agnieška Ravdo - nuolankioji Violena, Marius Meilūnas - bažnyčių statytojas Pjeras de Kraonas.
Meistriškos režisieriaus rankos palytėti jaunieji aktoriai čia organiškai tapo didžiosios Apreiškimo misterijos dvasinėmis kolonomis, jauniems kūrėjams palikta nešti didžiausią idėjinį spektaklio krūvį, išgyventi ir išsaugoti tikėjimą Pasaulyje, kuriame viskas sugriūva, dingsta, išsitrina, pasislenka būties ašis, centras ir įsivyrauja piktas, egoistiškas, žiaurus gyvybės instinktas.
Atstatyti žemiško ir dangiško pradų pusiausvyrą spektaklyje labai padėjo dailininkų ir kompozitoriaus darbas. Scenografas Vytautas Narbutas, kostiumų dailininkė Dovilė Gudačiauskaitė ir kompozitorius Algirdas Martinaitis šiame spektaklyje suvienijo jėgas bendram tikslui - linija, medžiagiškumu, tūriais, šviesa ir šešėliais, garsu. Visa kuo, kas atliepia žmogaus širdies ir kvėpavimo ritmą. Padeda susigrąžinti harmoniją, pilnatvę, susitaikymą su savimi ir Dievu.
