Rašyti apie Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatrą nėra paprasta. Ir tikriausiai niekada lengva nebuvo. Vien dėl to, kad kaip kadaise, taip ir dabar bet kokias griežtesnės kritikos strėles sėkmingai lyg koks žaibolaidis neutralizuoja J. Miltinio teatro legenda. Teatrui daug kas atleidžiama, daug dalykų praleidžiama tarsi nemačia. Šis teatras per kelias dešimtis metų tapo gal net dar uždaresnis nei buvo anuomet. Bet legenda jau senokai mirė, ir visa Miltinio sukurta mistika ištirpo lyg sniegas po pirmojo pavasarinio lietaus. Liko tik miesto centrinėje aikštėje stūksantis pilkas gigantas lyg koks mauzoliejus, saugantis paslaptį, kurios paprasčiausiai nėra.
Naujuoju teatro vadovu iš vieno kandidato „išrinktas“ buvęs „elfas“ Romualdas Vikšraitis, atrodo, nusiteikęs įkvėpti teatrui bent lašelį gyvybės. Į pagalbą pasikviestas režisierius Rolandas Atkočiūnas, patylomis kalbama apie planus rinkti kolektyvą, papildysiantį jaunų aktorių kursą, aktyviau dirbama su viešaisiais ryšiais. Na, ir statomi spektakliai (turint omenyje, kad pastaraisiais metais jų vis mažėjo, nors trauktis jau ir taip nebebuvo kur, - taip pat pasiekimas)... Neseniai panevėžiečių publikai parodytas R. Atkočiūno spektaklis pagal jauno rusų dramaturgo Germano Grekovo pjesę „Hanana, kelkis ir eik“.
Vos įėjus teatro salėn, akį patraukia latvių teatro dailininko Martino Vilkarsio scenovaizdis: gerokai į priekį stumtelėta ir kampu pasukta vaidybos aikštelė, prikimšta įvairiausių nutriušusių, aprūdijusių, purvinų varganos buities rakandų. Natūralistinė estetika, nebūdinga savitu „miltinišku“ teatriškumu ir sceniniu sąlygiškumu garsėjusiam teatrui. Vienoje aikštelės pusėje stūkso sena viryklė, ant sienos kabo svogūnų pynė, viduryje stovi neišvaizdus, iš prastų lentų sukaltas stalas, scenos gilumoje - apsitrynusios, dirbtine oda vilktos lauko durys ir skarmalų užuolaida pridengtas įėjimas į kitą kambarį, medinė spinta, savotiška scenine dominante tampantis radijo grotuvas, o dešinėje - sujaukta lova ir senutėlis lempinis televizorius.
Toks „žalias“ ir tam tikra prasme vulgarus natūralizmas persmelkia beveik visus spektaklio elementus, pradedant iš radijo skambančiomis melodijomis ir baigiant scenoje skrudinamų lašinių ir verdamų koldūnų kvapais. Aišku, kad prie tokios scenografijos (kaip pavyko suprasti, M. Vilkarsio „pasiskolintas“ iš tos pačios pjesės pastatymo Liepojos teatre, o ir diktuojamas G. Grekovo teksto) turi būti priderintas atitinkamas personažų traktavimas ir vaidybos maniera. Tai, esu tikras, ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl pagrindiniam Motinos vaidmeniui režisierius R. Atkočiūnas pasikvietė Kauno valstybinio dramos teatro aktorę Inesą Paliulytę (baigusią tą pačią J. Miltinio studiją), vos prieš porą metų atlikusią pagrindinį vaidmenį režisieriaus spektaklyje „Skėriai“ (Kauno valstybinis dramos teatras). Juolab sunku įsivaizduoti, kuri panevėžiečių, kur kas labiau pratusių prie kiek kitokios, teatrališkumu grįstos, savotiškai manieringos sceninės ekspresijos, trupės aktorė apskritai gebėtų tokį vaidmenį suvaidinti. Įdomus ir kitas dalykas: jei neklystu, kviestinio aktoriaus panevėžiečių trupė nėra mačiusi nuo tų gūdžių laikų, kai į A. Vienuolio „Prieblandą“ buvo pakviestas J. Miltinio studijų metų mecenatas Valerijonas Derkintis.
I. Paliulytės Motina, kaip kokia Raudonojo Kryžiaus slaugė karo apkasuose, šmirinėja tarp apgirtusių, apkvaitusių, apkurtusių ir apakusių namiškių, murmėdama po nosimi, tuščiai berdama žodžius tarsi pati sau. Nes nei knygų, žurnalų ir televizijos pasaulyje paskendęs sūnus, nei užguitas apykurtis tėvas jos vis vien negirdi. Lygiai tokia pati neįmantri, „užspausta“ ir aktorės kūno raiška, lygiai toks pat bejausmis ir gyvenimo buitiniame, ir dvasiniame šiukšlyne užgrūdintas jos veidas. Nepaisant tikslingai skurdžių aktorinės išraiškos priemonių, aktorės darbą stebėti įdomu. I. Paliulytė prikausto žiūrovų dėmesį, neleidžia jam snūduriuoti, o tokiame vaidybinio minimalizmo (ar apskritai - „nevaidybos“) kontekste kiekviena raiškesnė emocija, kiekvienas žymesnis krūptelėjimas, per skausmą išspausta šypsena ar aštresnis gestas atrodo padidintas, įgyja gerokai daugiau psichologinio „svorio“.
Panašiai savo vaidmenį traktuoja ir aktorius Algirdas Paulavičius, kurio sukurtas Tėvas man pasirodė bene labiausiai netikėtas ir įdomiausias šio spektaklio personažas. Per visą spektaklį vos porą nerišlių frazių sumurmėjęs, A. Paulavičius dar kartą įrodė seną tiesą - personažo svarba priklauso ne nuo scenoje praleisto laiko ar juolab jam skirto teksto kiekio. Vyresniosios panevėžiečių kartos, dar puikiai pamenančios ir J. Miltinio pamokas teatro studijoje, aktorius vien savo kūnu ir veidu vos per pirmąsias penkias scenoje praleistas sekundes papasakoja visą savo personažo, jo giminės, kaimo istoriją, priešistorę ir ateitį. Senokai neteko matyti taip azartiškai, tiksliai ir raiškiai dirbančio vyresnios kartos aktoriaus. Tarytum jis būtų amžinas, tylėjimu, veide ir kūne „išrašytomis“ filosofinėmis gelmėmis apie savo buitį ir būtį pasakantis gerokai daugiau, nei įmanoma papasakoti balsu. Būtent tuo prasmingu tylėjimu ir jį gaubiančia mistiška išminties ir skausmo aura A. Paulavičiaus personažas primena Laimono Noreikos suvaidintą (ar „išsėdėtą“) Piemenį Oskaro Koršunovo „Oidipe Karaliuje“. Kiek kitokį, sakytum, buitišką, neapsiaustą antikinės tragedijos skraiste, bet alsuojantį šventųjų paveikslų ar baltiškojo Rūpintojėlio ramybe. Vien ką reiškia ujamo, mušamo, nuo bet kokio staigesnio judesio ar griežtesnio žodžio krūpsinčio, visą gyvenimą kaip jautis arusio, o senatvėje vien išklibusią kėdutę, kurią visuomet ir nešiojasi su savimi, beturinčio senuko veido išraiška, kai jo lovoje, su jo žmona miegantis įnamis šiam pasiūlo stiklelį degtinės. Ir jo veidas staiga nušvinta kūdikiškai nerūpestingu džiugesiu. Manyčiau, tai - vienas stipresnių nepagrindinių vaidmenų, kuriuos pastaruoju metu teko matyti Lietuvos teatre.
Spektaklis „Hanana, kelkis ir eik“ pažymėtas ir sugrįžimo ženklu. Po netrumpos pertraukos šio teatro scenoje vaidmenis kūrė Vidmantas Fijalkauskas, Lolita Martinonytė ir buvęs teatro generalinis direktorius Rimantas Teresas. Šių aktorių darbai spektaklyje pasirodė dar kiek „kampuoti“, netolygūs, nors ir gana solidūs. R. Teresui kol kas sunkiai pavyksta pradėti, jo kuriamas įnamio personažas iš pradžių atrodo tarsi atkeliavęs iš kito spektaklio, ir šiaip labiau primena ne skerdžių ar mėsininką (kuriuo jis sakosi esąs), o kokį nors uždarytos kaimo bibliotekos darbuotoją ar nusenusį paštininką. Nors finalinėse scenose ir ypač priešmirtiniame monologe aktorius pamažu, lyg nejučia, įsilieja į bendrą dramaturginį spektaklio audinį. Retsykiais erzina R. Tereso „papokštavimai“ - rezultatyvūs, be didesnių skrupulų adresuojami publikai, tikintis konkrečios žiūrovų reakcijos. Panašių aktorinių „ekscesų“, nors kiek mažiau, dar pasitaikydavo ir L. Martinonytės vaidyboje, nors norėčiau pasidžiaugti tiek šios aktorės, kurią prisimenu kaip nevengiančią tam tikrų aktorinių klišių ir pozų, darbu, tiek ir R. Tereso ar prie pagrindinių vaidmenų pratusios, o šiame spektaklyje gana švariai ir tiksliai epizodinį čigoniško polėkio (ne teigiama prasme) kaimynės vaidmenį atlikusios Ligitos Kondrotaitės darbais.
Priekaištų galima pareikšti ir spektaklio režisieriui. Pavyzdžiui, lieka neaišku, kodėl lyjant ir sningant, naktį ir dieną pro scenoje esantį langą sklinda ryški šviesa? Tvaiski pro jį matoma prožektorių šviesa neleisdavo nuo lango atitraukti akių, teko kantriai laukti, kad režisierius šį sceninį sprendimą vienaip ar kitaip įprasmintų. Bet veltui. Langas lieka paprasčiausias langas, pro kurį porą kartų pamojuojama ranka. Dar: jei scenoje čirškiname tikrus lašinius, verdame tikrus koldūnus, erziname žiūrovo jusles virtuvės kvapais, tai kam reikia nuvalkioto mini etiudo su menama muse? Kodėl šunys loja tik žmonėms išeinant, kodėl pusaklis žmogus nemato durų, sienų, kibirų, o pamato mažiausią gestą, prašantį tylėti? Kodėl iš kalėjimo grįžęs sūnus paklydėlis (Vytautas Kupšys) krepšyje nešiojasi Kalašnikovo automatą, o ne, pavyzdžiui, granatsvaidį ar branduolinę raketą? Ar nebūtų pakakę paprasto pistoleto? Trečiojo paveikslo scena, (broliai susikivirčija, vienas griebia „kalašnikovą“, kitas mosikuojasi keptuve, aklas įnamis tą „Rembo“ nuduria skerdžiaus peiliu, o kurčias tėvas išpūstomis akimis skaičiuoja „mendelio milijonus“) labiau primena keistą mėgėjišką farsą ir griauna žanrinę spektaklio struktūrą.
Aktoriui V. Fijalkauskui teko itin sudėtinga užduotis - suvaidinti keistuolį alkoholiką sūnų, savotišką tabula rasa, neturintį aiškesnės tapatybės, todėl išgyvenantį lyg ir ne savo, o perskaitytų knygų, žurnalų ir televizijos ekrano herojų likimus. Ir padaryti tai neišsiskiriant iš nuosaikiai vaidinančiųjų - sakytum, tramdant savyje šio teatro aktorių kolektyvui būdingą teatrališko gesto poreikį. Vienose situacijose aktoriui tai pavyksta geriau, kitose viršų ima turbūt iš Jono Vaitkaus aktorinės mokyklos perimta groteskinė išraiška, ne visiškai deranti prie bendrosios spektaklio estetikos. Kita vertus, V. Fijalkauskas sugeba papasakoti gana įtikinamą savo personažo istoriją, pažymėtą Sofoklio Oidipo, biblinio Kaino, W. Shakespeare´o Glosterio hercogo Ričardo, Poligrafo Poligrafovičiaus Šarikovo iš M. Bulgakovo „Šuns širdies“ ženklu. Jis ne šiaip skaito knygas - jis jomis (ar jose) ir jų personažais gyvena. O degradavusio žmogaus kelias į atgimimą prasideda nuo į rankas patekusio Šventojo Rašto.
Įdomus dalykas: jei neklystu, scenoje prašmėžavo ir T. Sakalausko „Miltinio monologai“. Ar fetišistiniu poreikiu skaityti namiškius terorizuojantis sūnus, neturintis, rodos, jokių tabu, jokiems autoritetams nepaklūstantis despotas, nėra tam tikras bandymas demistifikuoti kiek per ilgai virš teatro „užsiskrajojusią“ šio teatro demiurgo dvasią?
Tikiu, kad teatras tampa gyvas tik atsikratęs senų vaiduoklių. Net jei tas vaiduoklis - paties Meistro. Norint pradėti naują etapą, reikia užbaigti senąjį. Ir R. Atkočiūno spektaklyje „Hanana, kelkis ir eik“ papasakota istorija, ir spektaklis, kaip kultūros reiškinys, visų pirma kalba apie naujo gyvenimo, naujo žmogaus, naujo teatro poreikį. Nenoriu sumenkinti jei ne puikaus ar labai gero, tai bent solidaus režisieriaus ir aktorių komandos darbo, bet abejoju, ar ir šis spektaklis taps teatro atgimimo pranašu. J. Miltinio dramos teatro bėdos - pernelyg įsišaknijusios, kad jas išspręstų vienas, du ar visa dešimtis stiprių pastatymų. Teatro bėdos slypi jo struktūroje, valstybės įstatymų bazėje, teatro steigėjos Lietuvos kultūros ministerijos ir ministro A. Gelūno ciniškame abejingume (kurį matėme per neseniai pasibaigusį teatro vadovo rinkimų farsą) ir vis senstančiame teatro kolektyve. Juolab kad teatro ateitimi turėsianti tapti jaunoji aktorių karta nedalyvauja ir šiame spektaklyje. O panevėžiečių jaunimas, kiek juos teko matyti scenoje, paprasčiausiai negali „pavežti“ ant jų pečių anksčiau ar vėliau nukrisiantį repertuaro kūrimo krūvį. O įrodyti, kad taip nėra, gali tik jie patys.
Po premjeros spaudoje pasirodė straipsnių, reikalaujančių viešo teatralų atsiprašymo, kad ne visai teigiamai spektaklyje paminėję vietovės, esančios šalia Panevėžio, vardą. Nė nekalbant apie tai, kad skirti kūrybinę fikciją nuo publicistikos ar dokumentikos didelio išsilavinimo nereikėtų turėti, tai, kad miestelio bendruomenė sureagavo taip jautriai, liudija du dalykus. Pirma, spektaklis atsirado tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje (komplimentai teatrui). Ir antra - visuomenės sąmonės nušvitimas dar tik pakeliui. O kol kas - prieblanda...
