Airio Martino McDonagho „Pagalvinio“ spektakliu Jaunimo teatre režisierius Jonas Vaitkus tarytum pratęsia savo kūrybai būdingą sadistinių žmogaus polinkių analizę. Tik pratęsia dar šiurpiau, dar šaižiau, dar klaikiau.
Režisierius Jonas Vaitkus nekuria žiūrovams lengvų spektaklių. Ir kaip griežtas moralistas neleidžia jiems atsipalaiduoti. Kartais negali paaiškinti, kodėl viena ar kita pjesė patenka į režisieriaus rankas, kodėl jis imasi ją statyti.
Sausio 27 d. Oslo Nacionaliniame teatre įvyko Augusto Strindbergo pjesės „Į Damaską“ premjera, kurią režisavo Oskaras Koršunovas. Pirmieji įspūdžiai iš spektaklio ir pirmoji recenzija.
Lietuvių komanda Osle pristato retai teatro sceną išvystančią Augusto Strindbergo pjesę „Į Damaską“. Tai ir pats autobiografiškiausias Strindbergo kūrinys.
Pastaraisiais metais Vilniaus mažojo teatro aktorės Larisos Kalpokaitės režisieriai nelepino naujais vaidmenimis.
Sykį praėjusią žiemą, su keliomis Jaroslavlio teatrologėmis važiuodami iš Panevėžio į Kauną, trumpinome kelionę it kokie Čechovo pjesių veikėjai svajomis apie gyvenimą ateityje, tiksliau – apie ateities teatrą.
Jei manęs kas paklaustų, kaip ir kur šiais metais paminėjau sausio tryliktąją, atsakyčiau išdidžiai ir su pasitenkinimu – Lietuvos rusų dramos teatre.
Man pasisekė – mačiau garsių rusų režisierių Georgijaus Tovstonogovo, Anatolijaus Efroso ir Jurijaus Liubimovo „Trijų seserų“ pastatymus.
Ilgą laiką nepasidavęs socialinio teatro madai ir net demonstratyviai kūręs iš konkretaus laiko „iškrentančius“ spektaklius Gintaras Varnas per pusmetį pastatė dvi šiandien populiarios vokiečių dramaturgės Dea Loher pjeses.
