Koršunovas yra atidus režisierius-interpretatorius, o čia – ir pavyzdinis iliustratorius. „Hamlete“ jis išdėsto tolygias teksto perskaitymo versijas, t.y. iš esmės palikdamas mums atverstą Shakespeare‘o knygą.
Šiandienis Elsinoras Koršunovui ir jo Hamletui susiskliaudžia ties juoda vaidybos aikštele – ne geografinė vieta, istorinis laikas, netgi ne tiek šekspyriška fabula, o teatras tampa Hamleto veiklos arena ir spąstais, kuriais jis nori pagauti artisto sielą.
„Hamletą“ Koršunovas kuria kaip saviieškos per teatrą ir teatre dramą. Jis tiria, kiek gali teatro veidrodžiai žmogaus gamtą išviešinti taip neiškreiptai, kaip „Pelėkautai“ išviešino karaliaus Klaudijaus kaltumą.
Režisieriaus Oskaro Koršunovo sukurtas „Hamletas“ – nepaprastai asmeniškas spektaklis. Tačiau jame telpa tiek daug nuorodų į mūsų laikus, kad visas tris valandas publika turi įtemptai dirbti.
Kažkada atsakydamas į klausimą, kodėl užsiima teatru, Oskaras Koršunovas prisipažino, kad vienas po kito statomi spektakliai jį gelbėja nuo alkoholizmo, nes dirbdamas jis negeria. Jo „Hamletas“ pasakoja apie teatrą kaip apie žalingą įprotį.
Prieš mėnesį Stavangerio Rogalando teatro scenoje įvyko Oskaro Koršunovo spektaklio „Hamletas“ premjera. Apie jį recenzijas parašė visi pagrindiniai Norvegijos dienraščiai. Pateikiame jų vertinimus.
Link savo „Hamleto“ Koršunovas ėjo nuo „P.S. Bylos O.K“. Jei pripažinsim, kad idealizmas šiais postmodernizmo laikais pasenęs dalykas, tai Koršunovo spektaklis nėra šiuolaikiškas. Todėl jis aktualus.
