Tas, kuris yra kūrėjas

Jūratė Visockaitė 2011-05-13 satenai.lt, 2011 05 06
„Tas, kuris gauna antausius”

aA

Į Rusų dramos teatro scenos vidurį nuleistos gigantiškos žaliuzės. Jos sklandžiai vartaliojasi – prabangiam spektakliui „Tas, kuris gauna antausius“ nepašykštėta pinigų, energijos, masuotės, netgi parterio publikai išnešiojamo šampano (balandžio 22 d.). Rusų rašytojo simbolisto Leonido Andrejevo (1871–1919) ir taip pat simboliams neabejingo režisieriaus Jono Vaitkaus kūrinys verda kaip tas puodelis pasakoje, nesustodamas, košės rievėmis apimdamas ir žiūrovų salę, ir centrinę ložę, kurioje irgi įsodinti keli pjesės veikėjai. Veiksmas vyksta cirke, nors cirko gaivios atmosferos – erdvės ir iliuzijos – nė nemėginama kurti. Atvirkščiai, viskas tarsi sustumiama į ankštus, žaliuzių formuojamus užkulisius (scenografas Artūras Šimonis), kuriuose tikras liūtas virsta kate, o iš arenos sugrįžęs klounas staigiai užsičiaupia. Per visą spektaklį dvi riestanagės unisex būtybės žvilgančiais triko – Tilis ir Polis – ištvermingai dėlioja kojas, apautas kanopomis, ir iš šito „gyvo autografo“ šio bei to matęs teatralas atpažįsta mefistofelišką Vaitkaus parašą.

Praėjusiais metais Jaunimo teatre režisierius nupūtė dulkes nuo Jono Griniaus mėgėjiškos „Barboros ir Žygimanto“, užsukęs į Klaipėdą mėgino surišti eseistinę Gintaro Grajausko „Mergaitę, kurios bijojo Dievas“, o dabar ėmėsi narplioti Andrejevo, „rusiškojo Maeterlincko“, pjesę, kuri prieš šimtmetį vadinta „naująja“. Ir tada buvo ieškota demokratiškos, stilizuotos dramos sintezės, komiksinio luboko, bet ne itin sėkmingai. (Levas Tolstojus rašė, kad šis dramaturgas neturi saiko jausmo, o Zinaida Gipijus – kad „andrejeviškas kvailys visada toks pats“.) Vaitkus azartiškai plaukia ir į tokias amerikas. Atrasdamas terra incognita, režisierius tarsi tampa dvigubu autoriumi, be to, išskydusi, nesuvaldyta dramaturginė medžiaga stimuliuoja profesionalaus amatininko ambicijas. Ir jeigu tokiam vienvaldžiam kūrėjui pasiseks spektaklyje išgryninti pjesėje tik sklandžiusias idėjas, žiūrėk, ir tapsi statytoju Solnesu. Taip, tai yra tikro, prigimtinio režisieriaus bruožas.

O jeigu nepasiseks, apspangusio kvailio vietoje liks žiūrovas, kuris yra pats kaltas, nes nesusigaudė ir nepajuto.

Nusivylęs gyvenimu žmogus užeina į cirką ir prašo, kad jį priimtų dirbti klounu, na, bent jau tokiu, kuris gauna antausius. Priimtas „Tuo“, jis supranta: cirke viskas kaip gyvenime. Aktoriaus Valentino Kirejevo ežiuku kirptą galvą norisi lyginti su tarybine kino klasika – Olego Dalio juokdariu, bet ne, Kirejevas vaidina kur kas minkščiau, be ironijos; „Tas“ – inteligentiškas, gal ir idiotas, bet su neperlaužiamu stuburu; jis ir gyvena, maitindamasis savo kančiomis, taigi, yra poetas. Tokio minezingerio nereikia nei cirkui, nei Konsuelai, ir ji išsirenka vulgarųjį baroną Renjarą (akt. Vytautas Anužis). Antrasis veiksmas prasideda pjesės gyvybės ugnį jau lyg ir įpučiančia dviejų vyrų dvikova – abudu aktoriai kaip titanai tempia spektaklį ant savo pečių. Visų atlikėjų veidai nuolat atsukti ne į partnerį, o į publiką. Simbolizmas išstumia į priekį intuiciją ir nuogą emociją, tačiau perteikti jas yra pragariškai sunkus uždavinys visiems, nes nuolat reikia balansuoti ant netikro ir tikro ribos. Tokios krypties spektaklis turėtų tapti architektūriniu teatru. Jame pagrindinius vaidmenis vaidina tarpinė teatrinio pastatymo dalis, čia svarbiausia yra dekoracijos, kostiumai, choreografija, garsas, muzika, videoprojekcijos, rekvizitas. Ir, žinoma, pats architektas.

Ant galinės scenos uždangos videoprojektorius vis parodo mūsų puikaus, kompaktiškai kadaise suprojektuoto „Basanavičiaus teatro“ (taip daug kas jį vadina, matyt, Opera tame teatre dar neužmiršta, o Rusų drama dar neprigijo) salę su visais balkonais ir ta senovine liustra. Taigi, mums reikėtų suprasti: kaip scenoje, taip ir jūsų, žiūrovų, salėje. Kaip tarp turtingų, taip ir tarp vargšų. Mums reikėtų įžiūrėti: tas, kuris gauna antausius, mechaniškai atsuka kitą skruostą…

Kaip sau norit, bet matosi blogai. Ir tas salės videokadras blankus (tiesa, kitas, su naiviai mirksinčiomis grimasų kaukėmis labai įdomus), ir kitose sferose vadinamasis 3D formatas neveikia. Žvilgančios chimeros žirglioja, žaliuzės vartosi, Verdi uvertiūra skamba, animuotos lėlės kelioms minutėms kilsteli aukštyn širdį, o akrobatė apsisukusi ore užšoka ant peties žokėjui italui (jį netgi vaidina italas). Tačiau spektaklis – savo plokštumoje, publika – savo.

Kartais pagalvoju: kaip būtų gerai uždrausti talentingiems rašytojams kasmet išleisti po knygą, režisieriams – be atokvėpio statyti spektaklius. Nagi turėtų dievų pateptieji valdyti savo ėdrumą. Kaip linksmai šūkavo šio spektaklio veikėjai: „Mes labai nenorime šampano!“

*  *  *

„Ledi Makbet”. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
„Ledi Makbet”. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Aktorė Viktorija Kuodytė turėjo išmokti valdyti savo sceninį drabužį kaip toreadoras skraistę. Ledi Makbet sijonas užkloja pusę Jaunimo teatro scenos, keletas šliaužiojančios masuotės dalyvių-lėlininkų padeda jai,  atidžiai seka tampraus audinio linijas, nes į jį susivyniojęs žmogus virsta šmėkla, gemalu, likimu. Spektaklyje „Ledi Makbet“ mažai dekoracijų – Sandros Straukaitės kostiumai perima dalį jų funkcijų. Audeklas savaime aktoriams diktuoja tam tikrą plastiką, ritmą, dramatizmą. Jeigu pasiduosi jo įtaigai, kažin kokia valktis užkris ir ant tavo akių, Šekspyras aptrauks ir įtrauks.

Kai kas drįsta teigti, kad šekspyriadą sukūrė moteris. Iš tiesų, atrodo, bent jau tas gorgoniškojo Makbet portreto sumanymas galėjo ateiti tik į moterišką galvą. Makbet sukūrė Makbetą. Režisieriaus Algirdo Latėno spektaklyje (Šekspyro tragedijos motyvais) taip ir įvyksta: Viktorija Kuodytė įkvepia Sergejų Ivanovą. Makbetas bręsta ir prilygsta Makbet. Neabejotinai tai du iškiliausi šio sezono vaidmenys.

Rūsčiai nutamsintoje scenoje ant ašies sukasi dveji langai. Arba durys, mūrų sienos, koridoriai. Arba dienos, kurios bėga „smulkiais žingsneliais“. Meistriškame Gintaro Makarevičiaus scenovaizdyje visi aktoriai meistriškai apsigyvena, nors tai padaryti sunku techniškai ir fiziškai. Galbūt tik antrajame, kiek pertemptame, veiksme scenos gilumoje pritrūko kažin kokios atramos ar išeities, galbūt tiesiog tikslesnio apšvietimo.

Kuodytės Makbet yra veiksmo nugarkaulis. Ir smegenys. Kaip vis dėlto puiku scenoje stebėti intelektualios aktorės vaidybą. Ji dvasiškai vyresnė už Makbetą, ji iš pradžių yra šito vaikelio motina, glaudžianti jo pliką galvelę, šaižiu balsu sutvirtinanti jo padrikas mintis, guminiais aulais šokuojanti per kraują. Makbet pasiryžusi ir išvemti, ir pagimdyti stiprų vyrą, šita moteris gali net kariauti – prisitaisiusi šarvus ji, matyt, įkūnija seną savo svajonę. Tiesiog įstabus pirmojo veiksmo finalas – mirgančiame kino kadre trūkčiojančia eisena žengia nauja karalių pora. Apsigimusios karžygės stuburas išlaiko krūvius, tačiau balsas jau ima trūkinėti, galvoje pasimaišo. Moteris ima vis dažniau šukuotis plaukus.

Ivanovo Makbetas, kaip ir kiti Škotijos tanai, segi juodą klostuotą sijoną. Jaunam aktoriui pavyksta apčiuopiamai perteikti vyro persikeitimą, jauniklio vyriškėjimo metamorfozę. Prisirišęs prie žmonos-motinos, jis vis stiebiasi link jos, susilygina su ja ir pasiekia tą ribą, kai jausmai bunka ir teišsprūsta: „Numirt ji ir paskui galėjo.“

Tragedijos „motyvai“ leidžia režisieriui palikti savo pirštų atspaudus ant šventenybių šventenybės. Pasamdyti žmogžudžiai ateina iš žiūrovų salės aprengti šiandieniniais kostiumais ir kažką vapa, bet gal priimkim tokį pjesės įžeminimą kaip atokvėpio nuo teksto įtampos valandėlę. Virvės tėra tik virvės, aistringai „vaidinančio“ audeklo fone jos iliustratyvios. Avanscenoje ilgokai stoviniuojantys Malkolmas ir Makdufas pernelyg kasdieniškai aptaria savo planus; taip pat, mano galva, ir pati pabaiga su daugtaškiu ir tuščia, dar neužimta kėde nesuteikia laukto teatrinio efekto (nors ir pats Šekspyras mėgo išsiliejusius, bejausmius finalus).

Latėnas aplenkė visą nepriklausomybės laikų suformuotą armiją aktorių-režisierių ir tapo režisieriumi be nuolaidų. Narsos jam užtenka, reikėtų dar, rodos, miligramo ryžto nesigręžioti atgal, savarankiškai rautis į priekį. Antrajame veiksme kiek pritrūksta saiko, griežtos rankos, bet pirmajame pavyksta pasiekti aukščiausio, muzikinio, savaiminiu ritmu egzistuojančio Teatro. Galima sakyti, kad Latėnas gerai išmoko savo garsių mokytojų pamokas. Galima sakyti, kad jis juos šiandien ir aplenkia.

P. S. Premjeroje (balandžio 29 d.) aktoriai negavo satisfakcijos iš publikos. Ji buvo keistai nepremjerinė, užsidariusi, televizorinė. Ketvirtoji siena nereagavo, todėl dirbti aktoriams reikėjo kaip gūdžiais Makbetų laikais.

SATENAI.LT

recenzijos
  • Virpėti. Iš malonumo

    Stipriausiai „tremolo“ veikia ne faktai ir surinkta medžiaga, bet patys kūnai. Kūrėjos, vis pildydamos kūniškumo kontekstą, pasiekia kulminaciją ir pastato priešais žiūrovus nuogą kūną, jį visiškai normalizuodamos.

  • Aktorystė kaip išsigelbėjimas

    Ar meno jėga stipresnė už psichoterapijos, žino tik pati aktorė. Tačiau akivaizdu, kad didelei daliai publikos „Šventoji“ gali tapti apvalančia, stiprybės ar paguodos suteikiančia patirtimi.

  • Dėmesingumo praktika ir permainingas ryšys

    „Vienudu“ – intymus, daugialypis dviejų vyrų ir jų kūnų susidūrimas aikštelėje. Sukauptais, sulėtintais judesiais jie kantriai dekonstruoja, atveria žingsnelių, šokio kompozicijų pirminį pradą.

  • Kai svarbiausia – teatras

    Ši knyga primena, kad dauguma mūsų, kaip ir Paulėkaitė, į teatrą atėjome iš meilės ir sudievinimo, siekdami, kad jis būtų „ne šiaip poilsio vieta, o tai, ko žmogui būtinai reikia, kad jisai išgyventų“.

  • Paprasta recenzija

    Mildos Mičiulytės „Guliveris nori užaugti“ Vilniaus teatre „Lėlė“ – tai toks paprastumas, kuriuo gera mėgautis. Vientisas ir saugus paprastumas, kuriame gimsta pasitikėjimas meno kūriniu.

  • Tarsi būtume kartu mirę

    Visi „Requiem“ veikėjai pristatomi kaip nesąmoningo troškimo, verčiančio susilaukti vaikų, įkaitai, išpažįstantys visuotinai priimtiną tiesą, skelbiančią, kad vaikai yra nekvestionuojamas gėris.

  • Apie sąžinės kompromisus ieškant gero teatro

    Esu tikra, kad Krymovas stato spektaklius būtent apie Rusiją. Tiksliau, jis stato apie save, tad išvengti to, kame augai, brendai ir išgyvenai visus svarbius kūrybinius etapus, yra neįmanoma.

  • Degantis ir uždegantis teatru

    Skaitydamas Gyčio Padegimo mintis knygoje „Įtariamas Padegimas“ ne sykį pagalvoji, kad režisierius būtų puikus teatrinių portretų kūrėjas, nes labai taikliai charakterizuoja menininkus.