 |
| Gediminas Storpirštis (Kurmis), Birutė Mar (Liepa), Algirdas Gradauskas (Kritikas) |
Lietuvos nacionalinis dramos teatras šį sezoną ypač pabrėžia dėmesį nacionalinei dramaturgijai: čia pristatytas trečias iš eilės spektaklis, nagrinėjantis lietuvių rezistencijos kovų laikotarpį, – Vytauto V. Landsbergio „Bunkeris“.
V.V. Landsbergio pjesė, kurią režisuoti ėmėsi pats autorius, – tai dokumentinė drama, paremta Lietuvos partizanų vadų Liongino Baliukevičiaus-Dzūko, Adolfo Ramanausko-Vanago, Juozo Lukšos-Daumanto dienoraščiais ir laiškais, poeto Kosto Kubilinsko autobiografijos ištraukomis ir eilėraščiais, KGB dokumentais apie Dainavos štabo sunaikinimą, ištraukomis iš knygos „Rašytojas pokario metais“ ir Rašytojų sąjungos susirinkimų stenogramomis. Pjesėje panaudota Césaro Vallejo ir Nijolės Miliauskaitės poezija. Pasak V.V. Landsbergio, visi šios dokumentinės dramos personažai turi savo prototipus, o pagrindinis jų – poetas Kostas Kubilinskas, kurio politinė išdavystė buvo atskleista po Nepriklausomybės atkūrimo.
Pjesės autorius ir spektaklio režisierius norėjo, kad „Bunkerio“ premjera įvyktų kuo arčiau Visų šventųjų ir Vėlinių dienų ir taip būtų prisiminti ir pagerbti žuvusieji už Lietuvos laisvę. Kadangi teatrui nepavyko suderinti salių užimtumo, spektaklio premjera įvyko ne Mažojoje salėje, kur jis vėliau bus rodomas, o Didžiojoje scenoje, joje susodinti ir žiūrovai. Jiems prieš akis – balta, žvakelių pilna siena, kurioje gali įžvelgti tarsi sulaužytą kryžių, ir juodos, apvalios sukamosios fortepijono kėdutės (scenografė Ramunė Skrebūnaitė). Visi personažai dėvi tamsių spalvų drabužius. Jokių konkrečią veiksmo vietą žyminčių detalių, jokio rekvizito.
Prieblandoje vis kartodamas, kad jis – tik šuo, blaškosi Mariaus Jampolskio Rašytojas Kostas Skinkys. Kaip paaiškėja, psichiatrinės ligoninės palatoje pasirodęs Remigijaus Bučiaus Gydytojas Rašytojui suleidžia dozę raminamųjų, nuo kurių jis turėtų užmigti. Atsižvelgiant į tai, kad spektaklis baigiamas beveik identiška scena toje pat ligoninės palatoje, kur Rašytojas gydomas nuo alkoholizmo, visą spektaklį galima suvokti kaip Kosto Skinkio viziją.
Netrukus palatoje pasirodo partizanų vėlės, Rašytojui keliančios slogius ir kankinančius prisiminimus apie jų žūtį. Partizanai, kuriems spektaklyje atstovauja taurus ir teisingas Gedimino Storpirščio partizanų vadas Kurmis ir jaunutė Birutės Mar Ryšininkė Liepa, vaizduojami sutaurintai ir net poetizuojami. Kurmis pasiryžęs dėl tėvynės paaukoti viską, meldžiasi tik dėl jos ir tiki, kad nieko svarbesnio už jos laivę negali būti. Liepa – dar naivi mergaičiukė, svajojanti rašyti eiles ir mezganti partizanams kojines. Storpirščio kuriamas Kurmis pasižymi geriausiais tėvo, brolio, vyro, garbingo kario, mokytojo bruožais. Nepajudinamai teisingas jis išlieka viso spektaklio metu ir nė akimirkai nenukrypsta nuo šio įvaizdžio. Net ir beužgimstančią savo ir Liepos meilę vienatvės slegiamas Kurmis užgniaužia jai dar neprasidėjus, nes karas – tam netinkamas laikas.
Opoziciją šiems teigiamiems personažams sudaro Algirdo Gradausko Kritikas/MGB Skyriaus viršininkas, Ramunės Skardžiūnaitės Rašytojų sąjungos Partorgė ir R. Bučiaus vaidinamas Rašytojo Draugas. Šaržuojami ir Partorgės bei Kritiko/MGB Skyriaus viršininko personažai, ir jų tarpusavio santykiai. Kritikas, regis, ne iki galo supranta savo paties kalbą apie Vinco Mykolaičio-Putino kūrybą, tačiau kryptingai juda įrodymo, jog ji nepakankamai tarybinė, link. O Partorgė, tarsi pasiskolinusi povyzą ir manieras iš Ingos Valinskienės, scenoje juda tik šokio žingsniu ir visiškai nesugeba atsispirti net menkiausiam vyriškam dėmesiui.
 |
| Marius Jampolskis (Kostas Skinkis). Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Regis, tarp šių dviejų „stovyklų“ ir įspraudžiamas Jampolskio vaidinamas Kostas Skinkys: pašalintas iš Rašytojų sąjungos už „neteisingus“, „nacionalistinius“ rašinius, jaunasis poetas pasiryžęs viskam, kad į ją sugrįžtų, bet „ištremtą“ mokytojauti į Lynežerį į partizanus jį imasi verbuoti senas mokyklos laikų draugas Kurmis. V.V. Landsbergis pabrėžia Kosto Skinkio pasirinkimo svarbą – ar jis tarp už tėvynės laisvę kovojančiųjų senų bičiulių, ar literatūrinę ateitį žadančių, tačiau okupantus palaikančiųjų kolegų. Todėl atrodo, kad Jampolskio kuriamas Rašytojas tiesiog blaškosi. Tai jis įsitempęs pirmokėlis, tai dirbtinai verkiantis vyras, vėliau – beveik pamišėlis, nuolat persekiojamas vis didėjančio nerimo. Į kurią pusę iš tikrųjų linksta Kostas Skinkys, taip ir nėra aišku. Pagrindinis jo tikslas – „didžioji literatūra“ ir, regis, jam visiškai nesvarbu, kas padės to pasiekti. Ir tik finalinėje spektaklio scenoje, Jampolskiui deklamuojant eiles, suskamba Skinkio savigraužos dėl išduotų ir nužudytų partizanų gaida, kurią užgniaužia Gydytojo jam suleisti vaistai – už tai, kad per daug šneka.
Spektaklio centre – Kosto Skinkio ir Kurmio opozicija. Taigi galima būtų teigti, kad ir visas spektaklio veiksmas rutuliojamas kaip partizanų ir komunistinės Rašytojų sąjungos, „žaliųjų“ ir „raudonųjų“, „besiginančiųjų“ ir „puolančiųjų“, „gerųjų“ ir „blogųjų“ opozicija, kuri pabrėžiama žalia ir raudona apšvietimo spalvomis. Antra vertus, minimali scenografija, žvakelių šviesa ir poezija prisodrintas dramos tekstas kuria skausmingo, bet ramaus prisiminimų vakaro atmosferą. Ir nors spektaklis atrodo iš tiesų nuoširdus, vis dėlto stebint jį neapleidžia jausmas, kad jis sukurtas ne LNDT, o mokyklos scenai.
Prieš prasidedant premjeriniam spektakliui, jo pristatyti publikai išėjęs dramaturgas ir režisierius V.V.Landsbergis teigė, kad šio spektaklio tikslas – priminti istorinę praeitį, kurią žinant galima susitaikyti ir ją užmiršti. Toks retas (gal ir intuityvus) spektaklio autoriaus žingsnis rodo, kad jis nepasitiki savo darbu, kuriame šios idėjos iki galo atskleisti nepavyko. Taip pat V.V.Landsbergis pakartojo, kad spektaklis, kaip jam prižadėjo teatro vadovybė, keliaus po mokyklas. Galbūt jose „Bunkeris“ ir ras savo tikruosius žiūrovus, kuriuos dar reikia sudominti ir istorija, ir teatru.
