Čilės kino režisierius Pablo Larraínas, pastarąjį dešimtmetį savo filmuose nagrinėjęs pasaulio dėmesį ir vaizduotę prikausčiusių XX a. moterų dramatiškus likimus, naujausiame kūrinyje įžengė į operos pasaulį – filmas „Marija Kalas“ („Maria“, Italija, Vokietija, Didžioji Britanija, JAV, 2024) pasakoja apie paskutines legendinės operos dainininkės gyvenimo dienas Paryžiuje.
Maria Callas buvo vadinama „La Divina“ – dieviškąja. Gimusi graikų imigrantų šeimoje Niujorke, Callas mokytis dainuoti pradėjo būdama 13 metų, tačiau šeimos aplinkoje dainavo jau nuo penkerių. Kelias nebuvo lengvas – subyrėjus tėvų santuokai, Callas su motina ir seserimi grįžo į Atėnus, kur Graikijos okupacijos per Antrąjį pasaulinį karą metu motinos buvo verčiama leisti laiką su kariškiais, kad namo parneštų pinigų. Vyravo skurdas, įtempti santykiai su motina, norėjusia sūnaus.
Vėliau prasidėjo neįtikėtinai sėkminga karjera Italijoje, kurios publiką Callas užbūrė skirtingų vaidmenų įvaldymu – lig tol niekas nebuvo aprėpęs tiek Wagnerio Brunhildos, tiek Bellini Elviros. O jaunoji Callas – įvaldė, Venecijoje pavaduodama netikėtai susirgusią primadoną. Po to laukė pasaulio scenos.
Šalia Callas, kaip ypatingo talento operos atlikėjos, vystėsi ir jos, kaip sudėtingos ir aikštingos divos, naratyvas – metams bėgant atlikėja „užsidirbo“ dėl įnorių koncertus atšaukiančio žmogaus reputaciją. Ne mažesnio dėmesio sulaukė ir asmeninis Callas gyvenimas – romanas su graikų laivybos magnatu Aristotle’iu Onassiu, vėliau ją palikusiu dėl kitos legendinės XX a. moters Jacqueline Kennedy. Laikui bėgant Callas balsas ėmė silpti, ir paskutinius savo gyvenimo metus ji praleido Paryžiuje, kur, patyrusi širdies smūgį, 1977 m. mirė, sulaukusi vos 53-ejų.
Išties kinematografiškas ir dramatiškas gyvenimas. Larraínas nėra pirmas, bandęs perkelti šią istoriją į kino ekraną, – 2002 m. režisieriaus Franco Zeffirelli filme „Kalas amžinai“ („Callas Forever“) Callas įkūnijo prancūzų aktorė Fanny Ardant. Šįsyk to ėmėsi Holivudo žvaigždė Angelina Jolie, ir vaidmuo sulaukė didelio dėmesio, praėjusiais metais aktorei prognozuotas „Oskaras“ už geriausią pagrindinį moters vaidmenį. Taip, deja, nenutiko – Jolie netgi nebuvo nominuota, tačiau Callas vaidmuo galėtų tapti tramplinu karjeros renesansui, atvesiančiam prie įvairesnių, jos talentą labiau atskleidžiančių vaidmenų.
Įdomu, kad abiejų filmų kūrėjai nusprendė žiūrėti į Callas gyvenimo saulėlydį – tiek Zeffirelli, tiek Larraíno pasakojamos istorijos vyksta 1977 metais. Tačiau čia panašumas ir baigiasi – Zeffirelli pasirinko idealizuotą, pompastišką pasakojimo būdą, o Larraíno filmas į Callas žvelgia kaip į prisiminimuose skendinčią, kiek sutrikusią figūrą. Pompastikos šiame pasakojime nėra daug, veikiau bandoma atskleisti žmogišką, pažeidžiamą Callas.
Filmas pradedamas lėtu žvilgsniu į senovine prabanga dvelkiantį butą. Čia susirinkę medikai ir kiti žmonės, o mes suprantame, kad Callas – mirusi. Jos nematome, scenos centre – artimiausi paskutinių jos gyvenimo metų liudininkai, namų prižiūrėtoja Bruna (Alba Rohrwacher) ir liokajus Feručis (Pierfrancesco Favino). Vėliau montažas varijuoja tarp nespalvotų Angelinos Jolie, dainuojančios Verdi ariją, ir archyvinę medžiagą siekiančių imituoti kadrų, rodančių garsiausias pasaulio operos scenas, plojančius žiūrovus ir Callas, įkūnijančią vis kitą vaidmenį, poilsiaujančią, pozuojančią ir visados – rodančią paradoksalų geležinį trapumą. Matome, kad bandomas sukurti artumo, autentiškumo įspūdis, sufleruojantis, jog matysime dvi Callas – esančią scenoje ir „paprastą“ žmogų. Išties, montažo pabaigoje Callas kieme sudegina savo operos kostiumus, taip tarsi padėdama tašką ankstesniam sceniniam gyvenimui.
Vis dėlto tos ribos neišsitrina taip paprastai. Dabartinę savo kasdienybę Callas bando išgyventi su tiksliai neįvardijamu vaistų kokteiliu, kurį personifikuoja Mandraksas (Kodi Smit-McPhee). Įprastai tai raminamieji, o čia – jauno žurnalisto haliucinacija, esą apie ją kurianti dokumentiką. Su Mandraksu Marija vaikšto po Paryžių ir dalinasi prisiminimais, istorijomis, vaidmenimis. Gatvės tampa teatro scena.
Jolie įkūnijama Callas – teatrališka, grandioziška ir kartu pažeidžiama, trapi. Regis, ribos tarp pačios Callas ir jos įkūnytų personažų išsitrynusios, ji iki šiol patiria jų jausmus ir išgyvena tragedijas. Nors kostiumai ir sudeginti, pasaulis jos nepamiršo – scena mielai ją priimtų atgal, tačiau Callas balsas jau kitoks. Iki šiol spekuliuojama apie medicinines šio pokyčio priežastis. „Aš noriu išgirsti La Callas“, – sako jai padėti bandantis dirigentas (Stephen Ashfield). Suprask – čia dainuoja tiesiog Maria, o ne legenda. Todėl drama – ne Callas palikęs pasaulis, bet ji, nebeatitinkanti šio pasaulio lūkesčių, kaip jai paslaugiai primena įkyrus žurnalistas, klausęsis privačios repeticijos. Jaučiama, kad Jolie į šį vaidmenį atsinešė ir savo, viešumo bei Holivudo lūkesčių kamuojamos moters, patirtis.
Ankstesnėse savo moterų studijose „Džekė“ (2016) ir „Spencer“ (2021) Larraínas išlaikė precizišką atstumą nuo veikėjų – Jacqueline Kennedy (Natalie Portman) ir princesės Dianos (Kristen Stewart). Šioje neoficialios trilogijos paskutinėje dalyje siekiama artimesnio žvilgsnio – režisierius, akivaizdu, žavisi operos diva ir kamera žavisi Jolie. Nenuostabu – ir režisierius, ir scenarijaus autorius Stevenas Knightas yra operos entuziastai. Vis dėlto šis filmas – apie jausmus, o ne biografinius faktus: norintieji daugiau sužinoti apie įspūdingą Callas karjerą liks nedaug pešę. Galbūt preziumuojama, kad biografija ir taip žinoma? Akcentas veikiau dedamas ties meilės ryšiu su Onassiu (Haruk Bilginer). Rezultatas – šiek tiek paradoksalus: praleidžiame daug laiko su diva, tačiau ji ir jos gyvenimas lieka paslaptingi. „Marija Kalas“ – mitą kurianti jausmų studija, besimėgaujanti grožiu, tačiau nesuteikianti mums progos užmegzti artimo ryšio su pačia Maria Callas.
