Adomo Mickevičiaus „Vėlinės“ Lietuvos teatre statomos retai. 1990 m. šį tekstą režisavo Jonas Vaitkus, 2013 m. Ramunė Kudzmanaitė (Minske) ir 2016 m. Eimuntas Nekrošius (Varšuvoje). Tačiau aš ilgą laiką težinojau vienintelį šio teksto pastatymą – 1998 m. Bazilijonų vienuolyno kieme Vegos Vaičiūnaitės režisuotąjį. Iki šiol „Miraklio“ „Vėlinės“ man yra svarbiausias šio teksto perskaitymas.
Vaičiūnaitė dirbo tik su pirmąja ir antrąja teksto dalimis: tomis, kurios parašytos Lietuvoje. Kaip 2013 m. pokalbyje su Austėja Merkevičiūte pasakojo šio pastatymo kompozitorius Mieczysławas Litwinskis, be daugybės kitų šaltinių, V. Vaičiūnaitė įkvėpimo sėmėsi ir iš 1980 m. pasirodžiusios Zdzisławo Kępińskio knygos „Mickiewicz hermetyczny“ („Hermetiškasis Mickevičius“), kurioje poeto tekstams perskaityti naudotasi alchemija, hermetizmu ir atsisakyta įprasto biografinio ar epochos konteksto.
A. Mickevičiaus gyvenimo kontekstas V. Vaičiūnaitės spektaklyje liko svarbus, bet ne tekstui aiškinti, o vizualiniam ir garsiniam pasakojimui kurti. Ši knyga režisierei, regis, padėjo sujungti jos asmeninį susidomėjimą senosiomis viešųjų erdvių teatro formomis, Vilniaus miesto kultūriniu gyvenimu, misticizmu, astrologija, alchemija su A. Mickevičiaus tekstu.
Svarbi buvo ir pasirinkta spektaklio vieta – Bazilijonų vienuolyno kiemas. 100 metrų nuo Konrado celės, kur kalėjo A. Mickevičius. O ir pati celė įtraukta į spektaklį: iš jos projektuotas lazerio spindulys. Spektaklio vieta, panaudoti lėlių ir šešėlių teatro elementai, šviesų ir ugnies efektai, vaizdo projekcijoje rodytos A. Mickevičiau lankytos vietos, sufijų ritmų įkvėpta muzika – viskas susijungė į vaizdo ir garso kūrinį, patirtį, apeigą. To režisierė ir siekė – ne pastatyti ar atpasakoti tekstą, o sukurti savitą pasakojimą, kuriame veikia ir A. Mickevičius, ir „Vėlinės“.
Įdomus sutapimas: 2025 m. A. Mickevičiaus „Vėlinių“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre statyti pakviestas lenkų režisierius, dramaturgas Jakubas Skrzywanekas taip pat pasirinko statyti antrą ir ketvirtą teksto dalis. Šiam režisieriui taip pat svetimas romantizmas, romantinis pasaulėvaizdis, jo nedomina nei A. Mickevičiaus biografijos, nei jo gyvento laikotarpio ženklai tekste. O ir pažodinis teksto perkėlimas į sceną jam neįdomus.
Tačiau J. Skrzywaneko „Vėlinės“ – priešingai nei V. Vaičiūnaitės – į sceną ateina su labai plačia lenkiška A. Mickevičiaus teksto skaitymo ir interpretavimo tradicija, su įtvirtintais, paneigtais ir iš naujo įtvirtintais kanonais, su tautos vienijimo, nacionalinio epo svoriu. Tad lenkų režisieriui šio teksto skaitymas ir interpretavimas Lietuvoje, regis, siūlė daug daugiau laisvės žaisti su tekstu, nei būtų įmanoma tikėtis Lenkijoje, kur ir žiūrovai visokiausių „Vėlinių“ perskaitymų matę, tad yra sunkiau nustebinami.
Bet kartu ir daug daugiau iššūkių: būtų naivu tikėtis, kad lietuvių publika taip gerai žinos tekstą kaip lenkai, kad jaus su juo tokį patį ryšį ir pavyks išgauti panašią jos emocinę reakciją į teksto skaitymą, kupiūravimą, perrašymą. Vadinasi, ryšio su žiūrovais, būdų susikalbėti ar provokuoti reikia ieškoti ne A. Mickevičiaus tekste.
Tad kurdamas lietuviškąjį „Vėlinių“ variantą J. Skrzywanekas ėmėsi rinkti vietinius pasakojimus, istorijas, veikėjus, įvykius, kurie ir prasmingai papildytų A. Mickevičiaus tekstą, ir būtų reikšmingi vietinei publikai. Taip spektaklio tekstas keitėsi, naudojami „Vėlinių“ fragmentai trumpėjo, rekontekstualizavosi ir su dramaturgės Daivos Čepauskaitės pagalba pildėsi XX a. pirmos pusės Lietuvos istorijos įvykiais.
Spektaklio veiksme atsirado iš filmų ir serialų atpažįstamų elementų, pavyzdžiui, Sauliaus Čiučelio žydas tėvas parklupdytas nacių karininko primena Roberto Benigni iš „Gyvenimas yra gražus“ (1997), ilgas pasakojimas apie Miglės Navasaitytės vaidinamą Zosę – lietuviškai lenkišką serialo „Paauglystė“ (2025) versiją, o vėlės baltais akių obuoliais – „Vaikščiojančių numirėlių“ (2010–2022) zombius. Scenografės Agatos Skwarczyńskos sukurta scenos erdvė – didelis kambarys su vizualinėmis nuorodomis į stiklines lubas ir jo perimetru išdėstytas kolonas – perkelia į tarpukario Kauną ir primena, pavyzdžiui, Lietuvos banko rūmų operacijų salę.
Spektaklyje taip pat atsiranda atpažįstamų, su nacionaline tapatybe siejamų, arba priešingai – jai grėsmę kėlusių ir keliančių, objektų ir kostiumų. Tad žiūrint „Lietuviškas Vėlines“ gana greitai susidaro įspūdis, kad emocinį ryšį režisierius kviečia jausti ne su veikėjais ir gal net ne su pasakojimu, o su nacionaliniais simboliais ir XX a. Lietuvos istorija. Bet tai pasiūlęs vos per kelias minutes siūlymą atsiima ir vietoj ryšio įteikia provokaciją.
Žiūrovų reakcijos ir režisieriaus meninės provokacijos po „Lietuviškų Vėlinių“ premjeros sulaukė daugiausia dėmesio, nustelbdamos visus kitus spektaklio elementus, siekiamus ir pasiekiamus tikslus. Net ir spektaklio nemačiusieji jau greičiausiai girdėjo apie vėliavos deginimą, rusų ir nacių kareivius, Holokaustą žaidžiančius vaikus. O visa tai teužima mažiau nei pusvalandį dviejų valandų trukmės spektaklio.
Tik pusvalandį, bet patį pirmąjį. Per jį iš XXI a. pradžios šokama beveik 100 metų atgal į tarpukarį, tada – į sovietų okupaciją, nacių okupaciją ir vėl atgal – į XIX a. Ir visur, kur keliaujama, lietuviai – bejėgės aukos arba tylūs stebėtojai, negalintys ar nenorintys nieko padaryti, kai žudomi kolegos, draugai ar kaimynai, deginama butaforinė vėliava, žaidžiamas Holokaustas, o turtingo pono paliepimu žūva nekaltieji. Greitų pasikeitimų ir stiprių emocijų pusvalandžiui baigiantis įvyksta ryškus tono ir tempo pasikeitimas.
Tad, sulėtėjus veiksmui, grįžus į XXI a., o daliai pasakojimo persikėlus į ekraną, labai lengva pasilikti panirus į pirmuosius spektaklio įspūdžius, nesubtilią provokaciją, nepamirštamą okupacijų, tremčių, masinių naikinimų (liudytų, išgyventų ar kartu vykdytų) skausmą, dabartinę karo baimę, menkstantį pasitikėjimą autoritetais, šiuo metu dažnai net nebesiekiančiais įkvėpti pasitikėjimo. Ir gal net pajusti neviltį, kurią galiausiai ateisianti spektaklio pabaiga tik sustiprins.
Nes spektaklis baigsis ne tik bereikalinga mirtimi ir žudiko nebaudžiamumo atskleidimu. Kaip epilogas siūlomas žvilgsnis iš ateities: pro teatro stogą prasikasęs į sceną leidžiasi ateities archeologas, kuris iš pradžių nieko nepamatęs galiausiai supranta, kad patalpa pilna lavonų. O tie lavonai – tai mes, žiūrintys spektaklį (numarinti teatre ar teatru?). Visi vienodai nereikšmingi, visi vienodai negalintys nieko keisti.
Ši diagnozė, regis, turėtų supurtyti. Finalas, kaip ir visas spektaklis, žadėjęs susidūrimą su baimėmis, nebūtinai maloniais, bet labai svarbiais išgyvenimais, tarsi kviečia atsibusti ir veikti. Kol dar ne per vėlu, kol dar ne lavonai, kol dar neslankiojame baltais akių obuoliais paskui savo skriaudikus keršydami už patirtas neteisybes.
Bet kas gi iš tikrųjų turėtų mus sukrėsti? Priminimas apie sovietų okupaciją? O kodėl sovietų, bet ne carinės Rusijos? Sukrėsti turėtų ant etikos ribų balansuojantis Juzio ir Ruzės, kurie gyvenime nepatyrė vargo, todėl negali keliauti į rojų, vėlių žaidžiamas Holokaustas? Kodėl būtent jis, o ne, pavyzdžiui, šeimos narius supriešinęs, nepaprastai žiauriai malšintas, visų kartų lietuvius įtraukęs partizaninis karas?
Ar ankstesnė Lietuvos istorija spektaklyje nenaudojama, nes neturime su ja emocinio ryšio? Nes sunkiau supykti, kai kalbama apie Vytautą ir Jogailą? O gal todėl, kad pradėjus ją judinti tektų kalbėti apie daugybę nepatogių akimirkų turinčią bendrą Lietuvos ir Lenkijos istoriją? Ir gal net persvarstyti, ką dabar galėtų reikšti A. Mickevičiaus teiginys, kad jo tėvynė – Lietuva, apie kokią komplikuotą ir kompleksinę tapatybę šiame regione turėtume kalbėti dabartinių geopolitinių grėsmių kontekste?
Stebėti nesibaigiančią dramą ir bauginimą (veiksmui lėtėjant tai jokiu būdu nesibaigia) nėra malonu ir lengva. Vis dėlto tikrai yra žiūrovų, kuriuos spektaklis sukrečia būtent taip, kaip režisierius ir tikėjosi: atveria naują šiuolaikinio pasaulio vaizdą, parodo pavojus, nukarūnuoja romantinius herojus, paaiškina jaučiamą nerimą ir, priminęs žmogaus laikinumą, skatina veikti. Bet yra ir tų, kuriuos sukrečia taip, kaip nesitikėta, ir dėl to tenka aiškintis viešai, ir tų, kuriems tiesiog nuobodu.
Atsidžiaugus įspūdinga ir techniškai sudėtinga scenografija, puikiai dirbančiais aktoriais, atkentėjus aktorių pasirodymus iš žiūrovų salės, neprovokuojančias provokacijas ir spektaklio pabaigoje išgirdus diagnozę – lavonas, man vis tiek liko nuobodu. Ir liūdna. Nes galimybių kalbėtis ir pasakyti turėta tiek daug.
Ne tik diagnozuoti baimes, paieškoti, kur slepiasi, pasak režisieriaus, prigimtinis žmogaus (šio konkretaus spektaklio atveju – lietuvio) žiaurumas (tą jau darė Łukaszas Twarkowskis „Lokyje“ 2017 m.), bet ir pasiūlyti naujų pasakojimų, naują viziją, įkvėpti vilties. Padėti prisikelti, o ne palaidoti teatre. Ginti būsimus mariupolius, o ne diagnozuoti, kas įvyko.
Be pasirinktų estetinių priemonių, būtent pastarasis pasirinkimas labiausiai skiria Nacionalinio Kauno dramos teatro „Lietuviškas Vėlines“ nuo „Miraklio“ „Vėlinių“. Nenutylėdama skausmo, įtampos ir baimės, V. Vaičiūnaitė kūrė rituališką teatrą, kuris turėjo galią apvalyti ir pakylėti.
Net jei nesužinodavai konkrečių faktų ir nepamatydavai tiksliai atkurtų aplinkų, galėjai visu kūnu pajausti, kad esi gyvas, kad tavyje gyva istorija, dabartis ir ateitis, kad egzistuoja visus mus jungiantys saitai ir kad mes vis dar galime būti. Kad galime atgimti iš pelenų, net jei kas nors ir bando mus palaidoti teatre.
