„Idioteatro" spektaklis „Menas" temperamentingai išbarstė garsios pjesės prasmes ir pasiliko vienintelį tikslą - juokinti žiūrovus.
Aktoriaus Dainiaus Kazlausko režisuotas „Menas" vaidinamas įvairiuose Lietuvos miestuose. Giedrius Savickas net pelnė prizą už geriausią vyro vaidmenį Kaune per „Teatrų pavasario" festivalį.
Sostinėje praėjusią savaitę spektaklis „Menas" buvo suvaidintas Nacionalinio dramos teatro scenoje.
Sezonui pasibaigus ji tapo laisva, tad „Idioteatras" galėjo pasirodyti ne „Siemens" arenos kampe, o miesto centre.
Plojimai aiškiems lūkesčiams
Žiūrėti „Meną" vilioja visi trys jame vaidinantys neeilinio talento ir žavesio aktoriai: Arūnas Sakalauskas, Darius Meškauskas ir jau minėtas G.Savickas.
Spektaklį režisavęs D.Kazlauskas - irgi viena patraukliausių asmenybių Lietuvos teatre. Kaip tik nuo jo vaidinto „Urvinio žmogaus", kurį režisavo Kostas Smoriginas, ir prasidėjo anuomet dar bevardžio „Idioteatro" biografija.
Pjesės autorės prancūzų dramaturgės Yasminos Rezos vardas taip pat gerai žinomas, jos išmintingos ir sąmojingos pjesės noriai statomos ir žiūrimos daugelyje šalių.
Tad šiltą birželio vakarą į „Meno" spektaklį prisirinko pilna salė, o aplodismentai kilo vos pasirodžius pirmam spektaklio spinduliui.
Avansu buvo plojama ritmingai, it popmuzikos koncerte, juolab kad ir muzikėlė skatino.
Peštynės dėl peštynių
Per „Meno" vaidinimą kilo štai koks klausimas: kas čia režisavo - preciziškas artistas D.Kazlauskas ar publika, linkusi ploti į taktą ir nepraleisti progos pasijuokti?
Atrodė, kad D.Kazlausko režisūra - tai savo vaidybos manieros klonavimas, todėl scenoje vaidenosi trys D.Kazlauskai, įgavę trijų aktorių pavidalus. Jie visi - karšto temperamento, išraiškingos plastikos.
Tiesa, išraiškingumas apsiribojo peštukų įvaizdžiu, nors nepasakytum, kad personažai - žmonės iš tarpuvartės. Tai nebuvo gydytojas Seržas, mokslininkas Markas, kiek mažiau gyvenime pasiekęs tekstilininkas Ivanas.
Y.Rezos pjesės personažai diskutuoja apie vertybes. Seržas begėdiškai brangiai nusiperka visiškai baltą paveikslą ir didžiuojasi (išleista suma ar kūrinio lygiu?), Markas netiki, kad Seržas išmano šiuolaikinį meną, jis esą tiktai snobiškai maivosi prieš draugus, o Ivanas tiesiog nenori pyktis, nes gyvenimas ir taip kupinas įtampos.
Kažkas griūva jų, senų draugų, sielose ir jų santykiuose. D.Kazlausko personažai nuo pirmų spektaklio akimirkų pykstasi ir pešasi iki skutų.
Protų mūšį pakeitė gyvuliška kova, inteligentus - ožiai, avinai, kalakutai. Štai kam aukojami geriausių artistų talentai.
Vietoj charakterių ir santykių - pozų choreografija, reakcijų dramaturgija. Apie draugystę? Apie šiuolaikinį meną, kurį galima pavadinti ir šedevru, ir kitu žodžiu iš tos pačios raidės? Dievaži apie nieką.
Taip kuriamų personažų užtektų trumpam skečui, o čia - pusantros valandos peštynės. Spektaklis primena rylą, turinčią vieną trumpą melodiją ir ją vis kartojančią.
Ką herojai kalba, net nesvarbu. Pakanka išryškinti vieną kitą repliką, ir juokas garantuotas. Dar labiau pakanka ištarti žodį „š...". Juoko audra.
Jeigu vyrai šitame „Mene" netyčia imtų kalbėtis kitų pjesių tekstais, suma nepasikeistų. Koks skirtumas, ką švokščia Kazlauskas-Sakalauskas, kai kakta į kaktą stumia Kazlauską-Meškauską, ir ką šis atsako anam, kai stumia jį krūtinė į krūtinę?
Netrūksta beprasmybės kvapo
O štai ir spektaklis spektaklyje, stačiai arija iš kitos operos: G.Savicko uraganiškos plastikos monologas apie artėjančias Ivano vestuves ir giminių santykius.
Vyrų „Mene" atsiranda aibė nepakenčiamų moterų, kuriomis skundžiasi ir kurias vieną po kitos suvaidina įtūžęs Ivanas. G.Savickas - „Meno" favoritas. Ir pelnytai. Jis bent jau suardo spektaklio monotoniją.
Bet argi publika būtų patenkinta, jeigu moterys liktų tiktai pasakojimuose, kaip numatyta dramaturgės?
Režisierius pasirūpino, kad jo „Mene" netrūktų moters kvapo, ypač kojų: nes baltąjį meno kūrinį, kuris juda pagal personažų įnorius ir net dauginasi, juk turi kas nors vedžioti po sceną. Ne kas nors, o baltai aprengta moteris!
Taip, juokinga, kai ji liūdna išlenda iš už paveikslo, apšaukto baltu šūdu. Viskas juokinga. Net ir tai, kad pats spektaklis suformuluoja sau apibūdinimą, užmėto savo „sumanymais" publiką, o ši ploja taip pagerbta ir galbūt patenkinta. Visai kaip Seržas, susimokėjęs du šimtus tūkstančių už baltą drobę su baltais dryželiais.
Aukštyn ar žemyn?
Šitas „Menas" verčia prisiminti amžinąjį klausimą apie meną: ar kūrėjai kviečia publiką aukštyn ir šviesyn, ar prasčiausias publikos skonis tempia kūrinį gyvuliškojo lygio link?
Rytoj „Idioteatras" vėl rodosi Nacionaliniame dramos teatre. Šįkart vaidins Y.Rezos „Karo dievą".
Pjesė išgarsėjusi ir apdovanota. Artistai puikūs. Režisierius tas pats.
O rezultatas? Nuo ko jis priklauso? Nuo idėjos? Nuo tikslo? Nuo kasos?
