Erdvė atsiranda, perrėžus ją anglimi, ant pilkšvais tapetiniais ornamentais išmargintos (ne tuščios, ne baltos–ekraninės) plokštumos nubrėžus gyvybiškai svarbaus, būtino horizonto liniją. Nuo jos švyturio gyventojas – jo svajotojas, sapnuotojas, piešėjas demiurgas – pradeda kurti savo pasaulio ribas ir beribystes, jį įkūnijančius daiktus, gyvius, žodžius. Nepiešia kažkur už sienos realiai esančių, skambančių, atsirandančių ir dingstančių ženklų, o vaikiškus piešinius primenančiomis “piktogramomis“ juos tiesiog įkuria čia ir dabar, tarsi sustabdydamas milijardo pasaulio sudedamųjų dalių virtimą trimatėmis, labiau žeidžiančiomis, grubesnėmis struktūromis.
Viskas, kas šiame pasaulyje privalėtų turėti apimtį, – kiek ironiškai, tarsi teatrinių pasaulėlių atributams būtini baldai, – jos sugeba neturėti. Stalas, lova, kėdė atsiranda iš plokštumos ir grįžta į ją. Iš kelių linijų “sukalta“ valtis, kas savaitę atplukdanti dėžes su knygomis, konservais, cukrumi, svajonėmis apie miestus, kalnus, malūnus ir merginas, čia ne ką daugiau realesnė už keletą kiek aptramdytų (išmokus jų tekstinį pavidalą, bet supainiojus vizualiai atitinkantį paveikslėlį) žodžių. Ar kiškio ausis, įžūliai ir drąsiai styrančias už horizonto, tarsi šis sutvėrimas, sugebėjęs paneigti visus kiškiams priskiriamus ribotumus, ėmė ir išties nuplaukė sau per jūras. Teisę į tikrąją apimtį, skonį, garsą, kvapą, švelnumą ar šiurkštumą turi tik vaizduotė. Tai, ką regime, tėra beviltiškai blanki, kupina fantomų vaizduotės visatų projekcija; senoviniuose pasaulio žemėlapiuose su sapnuotomis žemėmis ir pabaisomis daugiau tiesos (ir, be abejo, grožio) nei nuobodžiai išmatuotose schemose. Kuo blankesnė regimybė, tuo daugiau erdvės fantazijos gėlėms žydėti.
Tokia, matyt, galėtų būti viena iš pagrindinių Gintaro Varno režisuoto “Švyturio“ ištarmių, kuri, man atrodo, puikiai skleistųsi ir tuomet, jei T. de Fombelle’io tekstas būtų tik spektaklio priežastis, inspiracija. Vienintelis šio horizontalėje stūksančio švyturio gyventojas (aktorius ir scenografijos autorius) Gytis Ivanauskas jau lyg ir surado vizualų, grafinį, ritminį savo personažo pavidalą, priartėjo prie jo plastikos, gesto, judesio, kvėpavimo tempo, bet vis dar sunkiai randa tinkamų intonacijų žodžiams. Trapumas, sapniška išgalvojusio sau brolį švyturio berniuko prigimtis, rodos, neturėtų skambėti tiesiog infantiliai. Garsinė personažo melodija kartkarčiais “užlūžta“, ausis gaudo milimetrinį netikrumą. Vis dėlto dažnai žodžiai nėra svetimi šiai puikiai sustyguotai ir kitų čia vaidintų spektaklių gyvybę sugėrusiai Kauno dramos teatro Ilgosios scenos atmosferai – ypač tuomet, kai spektaklio prasmes sodrina dramatizmas. Ko gero, Gyčiui Ivanauskui lengviau pripildyti vidinio turinio aštriau, skaudžiau skambančius žodžius ir ribines situacijas, nei dramaturgines “lygumas“ – galbūt ten jį gelbsti ankstesnių vaidmenų patirtis, arba tiesiog šiam aktoriui ekstremumai artimesni. Todėl kol kas sunkiai suvokiama, kur personažas yra vientisas, kur – dvilypis, kada švyturyje vienas brolis, kada – du, kokie jie, ir ar spektaklio statytojams iš viso buvo svarbu akcentuoti dvilypumą, nuolatinį ar punktyrinį. Tačiau Gytis Ivanauskas yra iš tų aktorių, kuriems vaidmenų tobulinimas po premjeros yra aksioma. Jam apsipratus šio švyturio sceninėje vienatvėje, įveikus vieną aukščiausių vaidybos slenksčių – monospektaklio žanrą, pjesės autoriaus troškimas kūryba išvesti svajonę iš vaikystės ir šizofrenijos sferos galėtų būti įgyvendintas.
Praėjusios vasaros Naujosios dramos akcijos metu matėme dar du “Švyturio“ herojus, savo absoliučiu skirtingumu tarsi nubrėžusius du pjesės horizontą įrėminančius polius: Alberto Vidžiūno režisuotas spektaklio eskizas su Eimučiu Kvosčiausku sukūrė perregimą Pjero dvasiukę primenantį pavidalą, prancūzų aktorius D.Lavant’as paleido į laikų sugraužtą “Menų spaustuvės“ Raudonąją sceną (kurios tokios apgraužtos nebepamatysime) tarsi kirviu išskaptuotą, grubų, gyvybingą, kriokiantį veikiau satyro, nei elfo prigimties pavidalą, kuris skandino iš celofaninių maišelių suregztus zuikius kubile, skaitė prancūzų prakeiktųjų poetų ir Vladimiro Vysockio (rusiškai) eiles. Eimučio Kvosčiausko švyturio berniukas – kiek bekraujė elegija, kuriai taip pat netrūko infantilumo ir liguistumo. Gyčio Ivanausko herojus brėžia trečią liniją: jo vienatvė nėra nei agresyvi, nei plevenanti be kūno ir kraujo. Šį švyturį pastatė prigimtis, apsisprendimas rinktis tokią būties kūrybą. Tiksliau – vis dar stato.
