Vis dėlto „Publika“ nėra tik specifiniam adresatui skirtas spektaklis, nes apeliuojama į universalią, nuo lytiškumo nepriklausomą emocinę atmintį. Išdavystė ir kaltė, kapinaitės, kuriose visi neilgai trukus susitiksime kaip amžini jų gyventojai, – bendra visiems.
Atrodo, kad norėta kritikuoti, bet neapsispręsta – ką. Be abejonės, M.Gorkio „Vasarotojai” šiuo metu aktualūs, bet tam, kad jo mintys suskambėtų, reikia jas pritaikyti šiandienai.
Slaptųjų vaidinimų epocha klojimuose – ištisa environmentalinio teatro akademija. Ten žiūrovai ne tik kad buvo išvien su artistais, bet dar „atėję pažiūrėti Velnio spąstuose patys patekdavo į spąstus”.
Spektaklio autorių tikslas, panašu, ne tiek parodijuoti ir išjuokti Beckhamą ar kitus infantilumu atsiduodančius šių dienų dvasinius vedlius, kiek ieškoti jo šaknų, o galbūt aptikti ir to vaikiško naivumo pasekmes.
Vienas labiausiai vykusių sprendimų – atsisakyta Elijaus, šis personažas konstruojamas vien iš kitų pasakojimų, skirtingų požiūrių į jį. Pagrindinis veikėjas parodomas vien kitų žmonių akimis.
Homoseksualumo tema šiam režisieriui niekada neatrodė svarbi ir prasminga pati savaime – tai tik nežymus, nereikšmingas bendražmogiškos dramos ornamentas.
Kaip ir „bajavykuose“, čia svarbiau veiksmas nei vaidyba (daug judesio, daug pasirengimo kovai, nemažai triukų), čia pagrindinio įvykio reikia laukti ilgai, o kai sulauki, jis įvyksta greitai.
Neįsivaizduoju, kaip kitaip nei prisiviliojant perspektyvius kūrėjus Panevėžio teatro bendruomenei pavyktų ištrinti jau senokai išryškėjusį lygybės ženklą tarp provincijos ir provincializmo, kurį Leonidas Donskis yra pavadinęs pasitenkinimo savimi ir neatsakingumo už nieką rojumi.
„Liepsnos“ kartu su spektakliais „Budėjimai“ ir „Žinia“ galėtų sudaryti trilogiją, nes visuose trijuose apčiuopiama labai panaši vidinio žmogaus pasaulio analizė – nerimastingas balansavimas tarp ryžto veikti ir abejonės, savo tikrojo kelio paieška.
