Mano manymu, tai etapiniai spektakliai, bylojantys apie itin aukštas S. Rubinovo kūrybines intencijas ir gebas. Retas kūrėjas apskritai išdrįstų imtis tokių sunkių, nevienareikšmiškai vertinamų temų, retas bandytų prisiliesti prie blogio ir žiaurumo esmės.
Daugiausia dėmesio Stanislovas Rubinovas sutelkia į darbą su aktoriumi, o apie visa kita, regis, nė nepagalvota. Režisierius naudojasi primityviomis detalėmis, jo sprendimai labai tiesmuki, tekstas perskaitytas pernelyg tiesiogiai, spektaklis atrodo kone mėgėjiškas.
