Tarp teatralų gyvuoja nuomonė, kad Arvydo Juozaičio pjesės yra įdomios tik skaityti ir nėra tinkamos teatrų scenoms. Prieš ketvertą metų režisierius Albertas Vidžiūnas ryžosi paneigti tokią nuostatą, Šiaulių dramos teatre pastatydamas didelį jo draminį veikalą „Salomėja - sunkiausi metai“, skirtą poetei Salomėjai Nėriai. Kitą Juozaičio dramą „Širdis Vilniuje“ pastatyti sostinėje, Jaunimo teatre prireikė jau tiek Vidžiūno, tiek jo mokytojo Jono Vaitkaus jungtinių režisūrinių pastangų, kurių rezultatą publiką išvydo pastarąjį savaitgalį.
Pjesė „Širdis Vilniuje“ skirta dviem istoriniams personažams, susijusiems su Vilniumi - lenkų nacionaliniam didvyriui maršalui Józefui Klemensui Piłsudskiui ir sovietinės Rusijos represinės organizacijos „Če-Ka“ įkūrėjui Feliksui Dzeržinskiui. Jų pretekstu pjesės autorius leido sau sužaisti literatūrinį-istorinį-filosofinį „proto žaidimą“ pagal neva viską leidžiančią ir atleidžiančią prielaidą „įsivaizduokime, kas būtų, jeigu...“. Taip istorinius veikėjus patalpino tam tikroje abstrakčioje transcendentinėje erdvėje („po mirties“) ir leido jiems bendrauti dialogais, sukurptais iš istorinių faktų, dokumentų tekstų ir savo paties vaizduotės sukurtų vaizdinių ir prielaidų.
Tegu istorijos profesionalai sprendžia autoriaus fantazijos sukurptų istorinių aliuzijų, sąsajų ir prielaidų pagrįstumą; bet ir nebūnant istorijos specialistu lengva nuspėti, kad tokios ekspertizės išvados būtų triuškinamos. Kur kas įdomiau atrodo tai, kaip suvienytos teatralų pajėgos - režisieriai Vidžiūnas ir Vaitkus, dailininkė Giedrė Brazytė, kompozitorė Jurgita Mieželytė, aktoriai Gediminas Storpirštis („Pilsudskis“), Aleksas Kasanavičius („Dzeržinskis“), Simonas Storpirštis („Puolęs angelas“), Nerijus Gadliauskas („Sruoga“), Vytautas Taukinaitis („Giedroicas“), Saulius Sipaitis („Milošas“), Janina Matekonytė („Pilsudskio motina“), Dovilė Šilkaitytė („Dzeržinskio mylimoji“) - tą problemišką kūrinį sceniškai transformavo; maža to, ši transformacija sugebėjo pateisinti tai, kas grynojo teksto lygmenyje lyg ir neturėtų jokių galimybių būti adekvačiai suvokta. Galop privalu paminėti, kad tos komandos lemiamoji persona yra mūsų režisūros patriarchas Jonas Vaitkus, ir tai niekam nėra staigmena.
Jeigu turėsime galvoje, kad (pagal apibrėžimą) režisūra yra menas manipuliuoti sceniniu laiku, tai Vaitkus spektaklyje „Širdis Vilniuje“ parodė, kad valdo tą meną meistriškai virtuoziškai (tiesa, ne visur perdėm rūpindamasis to laiko spartumu, kartais leisdamas jam tekėti lyg ir savaime). Kitas privalomas šiuolaikinės režisūros elementas - skirtingų išraiškos priemonių kontrapunktinė darna - šiame spektaklyje tampa dominuojančiu principu, lemiančiu savotišką, bet labai efektingą sceniškumą. Netgi tokie momentai kaip Juzefo Pilsudskio laidotuvių filmuotos medžiagos projekcijos per visą scenos horizontą čia netenka tiesioginio iliustratyvumo ir tampa daugiaprasmiu, erdviniu, aktyviuoju vyksmo elementu.
Formuluojant paprasčiau, šis spektaklis galėtų būti puiki vaizdinė priemonė studijuojantiems ir norintiems suvokti, kas yra tikroji profesionali režisūra apskritai, ir J.Vaitkaus konkreti režisūra „in action“, kokie elementai jai būdingi ir privalomi, ir ką ji gali sukurti įspūdingo netgi tokios medžiagos pagrindu.
Dar vienas labai svarbus žingsnis, kurį su šiuo spektakliu mūsų plačiosios (ne specialistų) publikos sąmonė žengia savosios istorijos suvokimo požiūriu - akivaizdus, įtikinamas ir patrauklus istorinis reliatyvumas. O tai yra realus, kūniškas ir pakankamai vaisingas pasikėsinimas į mūsų itin archajišką ir vis dar populiarų istorijos supratimą kaip į istorinių ikonų, mitų ir legendų rinkinį.
Stebint Vaitkaus ankstesnį kūrybinį kelią, kartais atrodydavo, jog skirtingas dramaturgines medžiagas jis „rakindavo“, pernelyg nesigilindamas, tuo pačiu savojo režisūrinio metodo „visrakčiu“ (o geriausias „visraktis“, kaip žinoma, yra laužtuvas). Spektaklyje „Širdis Vilniuje“ viskas klostosi kitaip.
Galbūt dėl to, kad „Širdies Vilniuje“ sandara yra panaši į Juozo Glinskio garsiosios pjesės „Grasos namai“, tai ir spektaklio personažai, jų pateikimas ir skambesys taip pat primena Jono Jurašo 1970 m. Kauno dramos teatre statytą garsųjį spektaklį. (Čia trilinkas atsiprašau jaunesnės kartos wanna-be profesionalų už nusidriekusį už praeities horizonto palyginimą, bet, matyt, tokių griekų nepavyks išvengti, kol nebus išoperuota tokius senus įspūdžius talpinanti piktybiška smegenų sritis).
Kad tokia aliuzija režisieriaus panaudota sąmoningai, įrodo ir spektaklio finale ironiškai atkartotas visos Jono Jurašo kūrybos „avataras“, t.y. Aušros Vartų paveikslas, bet šiuo atveju sudėliotas iš reklaminių lempučių, kurio viduje, vietoje Šv. Dievo Motinos veido - juoduojanti tuštuma. Toks fantastiškas dviejų mūsų režisūros korifėjų susimirksėjimas per sceninius įvaizdžius, tapusius visos mūsų teatro patirties kertiniais archetipais, provokuoja ypač rafinuotą publikos reakciją.
Taip pat pamalonintas savo mokytojo aliuzijų galėtų pasijusti ir Gintaras Varnas, atpažinęs spektaklyje „Širdis Vilniuje“ ir savosios revoliucinės jaunystės įkarštyje išrasto ir niekieno dar nepralenkto politinio „Šėpos teatro“ atgarsių. Išties atrodo, kad A.Juozaičio pjesės veikėjus spektaklio kūrėjai apgyvendino Jaunimo teatro scenoje, paverstoje didžiule transcendentine „šėpa“, kurioje visi personažai užkoduoti ir pateikti ne kaip istorinės personos, ne kaip tipai ar tipažai, o kaip lėlių teatro personažai.
 |
| Spektaklio „Širdis Vilniuje” finalinis scenovaizdis. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
„Pilsudskis“, kurį techniškai meistriškai atlieka Gediminas Storpirštis, yra tuo pat metu ir lėliškas ir monumentalus: su karo lauko uniforma, kepurės snapeliu, užmaukšlintu ant antakių, pašiauštais butaforiniais ūsais ir kietai suveržtas į pilką karininko milinę. Toks jis panašus į Stalino paminklą, XX a. 6-jame dešimtmetyje stovėjusį priešais Vilniaus geležinkelio stotį (čia jau keturlinkas atsiprašau w-b kolegų), bet Juozaitis gelbsti, nes jo sukurtasis „Dzeržinskis“ irgi sako „Pilsudskiui“: „Tu panašus į Staliną“.
Tai jo atsakas į prieš tai nuskambėjusią priešinga kryptimi repliką: „Tu panašus į Mefistofelį“. Taip, tokia aliuzija irgi šmėstelėdavo ne tik pjesės autoriui, panašiai atrodo ir „Dzeržinskis“, spektaklio pradžioje pusnuogio Alekso Kazanavičiaus asmenyje atlikęs (irgi charakteringas Vaitkaus režisūros komponentas) demonišką pantomimą. Bet dera pastebėti, šiame spektaklyje „Dzeržinskis“, palyginus su „Pilsudskiu“ yra mažiau lėliškas, ir labiau „žmogiškas“. Jis - įvairus, panašus tai į pajacą, tai į kipšelį, aprengtas ne autentiška raudonarmiečio miline su medžiaginiu šalmu, o panašaus kirpimo dailiu stilizuotu rūbeliu tarsi iš šiuolaikinio stilisto kolekcijos. Gali būti, kad toks „Dzeržinskio“ atseit humanizavimas ir netgi „sulietuvinimas“ atsirado savaime, bet ir tokie kūrėjų pasąmonės atspindžiai yra labai iškalbingi.
Antai Storpirščio „Pilsudskis“ juda sunkiai, kaip surūdijęs mechanizmas, kaip mechaninė lėlė ar atgijęs akmeninis „golemas“. Jo kalba - tai nuolatinis maurojimas kimiu, šūkaujančio kareivos balsu. Į spektaklio pabaigą, kai abu centriniai personažai atrodo jau išsėmę savo „spyruoklių“ energiją ir tarsi sulėtintame kine nusirenginėja, įdomu stebėti, kaip „Pilsudskis“ beprotiškai lėtai, kaip suniokotas terminatorius, šliaužia jau beprasmiškai parvirtusiomis kopėčiomis iki pat jų pabaigos.
„Pilsudskis“ ir „Dzeržinskis“ spektaklyje apgyvendinti ant ankštos nuožulnios pakylos nelygiu ir skylėtu, tarsi šaligatviai Jaunimo teatro prieigose viduržiemy, paviršiumi. Jie abu juda po tą ankštą erdvę ir po tą paviršių, kretėdami, susikūprinę ir tankiai trypčiodami, kaip susenę kaliniai, laukiantys įkalinimo iki gyvos galvos pabaigos. Režisierius, užprogramuodamas tokį judėjimo charakterį, ritmą ir vidinį temporitmą, pagrindinių personažų buvimą paverčia savotišku transo ritualu. Tai - vienintelis įmanomas atlikimo raktas, suteikiantis aktoriams galimybę išdėstyti erdvėje ir melodiškai intonuoti didžiumą Juozaičio sukurto teksto. O režisūros pradžiamokslio atžvilgiu čia regime dar vieną J.Vaitkaus „firminę“ priemonę - sugebėjimą grynąją literatūrą sceniškai įprasminti per ritualinį teatrą.
Scenografijos svarbūs akcentai - išstypę į įvairias puses sumaitoti tarsi gelžbetonio stulpai su apnuogintomis ir deformuotomis armatūromis. Jie labai panašūs į susprogdintą Antano Vivulskio Trijų kryžių monumentą, bet realybėje šis istorinis barbarizmas buvo įvykdytas žymiai vėliau, po II pasaulinio karo. Matyt tam, kad tas panašumas nebūtų toks erzinantis, antrame plane styro ketvirtas stulpas, bet jis suvaidina savo „rolę“, kai spektaklio apoteozėje vaizdo projekcijos rodo 2001 m. rugsėjo 11 d. griūvančius bokštus. O turint galvoje, kad Trijų kryžių kalnas Vilniuje ligi šiol turi prastą satanistų orgijų vietos reputaciją, kompaktiška stenografinė erdvė, kurioje susitinka du Lietuvos ir Lenkijos XX a. istorijos demonai, tampa savotišku vilnietiškuoju „Ground Zero“, satanistinių istorinių jėgų siautėjimo ir istorijos kataklizmų chaoso simboliu. Sėkmingas ir prasmingas scenografinis įvaizdis.
Palyginus su tuo pjesės variantu, kurį Arvydas Juozaitis pernai publikavo žurnale „Metai“, naujasis pasipildė dar keliais personažais. Pirmiausia, tai - „Sruoga“, „Giedroycas“ ir „Miloszas“. Nesigilinant į smulkesnį tos pačios prigimties priemonių aprašymą, tik paminėsime, kad lėliškasis principas ir čia gelbsti pjesės autorių ir spektaklio statytojus. Jaunimiečių veteranai Vytautas Taukinaitis is Saulius Sipaitis (dvynukai „Giedroycas“ su „Miloszu“) yra atvirai lėliški, tarsi atkeliavę iš kito - Vitalijaus Mazūro - lėlių teatro suaugusiems. Nerijaus Gadliausko „Sruoga“ - tai fantasmagoriškas tragiškumo kupino teksto ir klouniško laipiojimo po konstrukcijas mišinys.
Lėliškos reliatyvistinės fantasmagorijos žanrą spektaklyje „Širdis Vilniuje“ organiškai vainikuoja personažas, kurį sukūrė Simonas Storpirštis. Jame galima įžvelgti sparnuotas „chimeras“ nuo Vilniaus Šv.Jonų bažnyčios stogo keteros, ir „demonų angelo“ įvaizdį, ir šiuolaikinį popsinį-satanistinį tipažą. Tas personažas pjesėje įvardintas kaip Dvariškis, Juokdarys, Stančikas, Švonderis, Avupleziras, Personažas Be Veido, o programėlėje - tiesiog Patarnautojas. Iš tiesų tai dar vienas Vaitkaus režisūros komponentas - personažas iš niekur, Niekas, Demonas, Šešėlis, Dvasia - sunku iš karto juos visus išvardinti, bet tai sutinkama visoje šio režisieriaus kūryboje.
Dovilei Šilkaitytei ir Janinai Matekonytei šiame spektaklyje skirta kita dalia. Šiaip dramaturgui ateityje derėtų stengtis tokius epizodinius vaidmenis komponuoti į pjesės siužeto pradžią, kad jų atlikėjams paskui nebūtų vargo laukti savo išėjimo pusę spektaklio ir slėptis nuo žiūrovų akių per pertrauką. Bet abi Jaunimo teatro žvaigždės atliko savo lyrines partijas gražiai, muzikaliai, pakylėtai prasmingai ir užu širdies griebiančiai. Tai jau nebuvo lėlės, jų pasirodymai liko už „šėpos teatro“ ribų.
Lyrinė Sofijos tema Šilkaitytės dėka nuskambėjo kaip ne perdėm originali, bet labai tyra ir nuoširdi moters meilės tironui (čia - Dzeržinskiui) tema. O Matekonytė, kurdama Pilsudskio motiną (tą pačią, kurios kapas Rasų kapinėse priglaudė ir sūnaus širdį), sukūrė personažą, kuris potencialiai galėtų būti nė kiek ne menkesnis nei karalienės Bonos, bet dramaturgas neleido čia jai įsibėgėti. Ir jos žemaitiška kilmė, ir jos palaikų perlaidojimas Vilniuje, ir priekaištai dėl jos atminties išnaudojimo savosios legendos vardan („Matka i Serce Syna“) - visa tai vainikavo žemaitiškai-lietuviška giesmė, kurios finalui ir išsiskleidė minėta lempučių girlianda, simbolizuojanti Aušros Vartų paveikslą. Tarsi prikišamai publicistikai teatrališkai būtų parodyta: jeigu jau „Pilsudskis“ iš tiesų yra „mūsų“, tai ką tada kalbėti apie Pilsudskio Vilnių ir Pilsudskio Lenkiją?..
Čia dera ir atsiprašyti, ir pabrėžti, kad tai tėra atskira potekstė, kurią įžvelgė recenzentas, o viso spektaklio patosas driekiasi gerokai plačiau. Antai „Oginskio polonezas“, gedulingai skambantis per visą spektaklį, lyg Pilsudskio širdies laidotuvių maršas, irgi nėra jokia parodija ar iliustracija, o metafora. Ir spektaklio finale vaizdo projekcijoje rodomi besišypsantys kareiviai, žygiuojantys per Vilniaus centrinį Šv.Jurgio-Sv.Georgijaus-Mickiewicziaus-Stalino-Lenino-Gedimino prospektą - kas jie? Lenkai? Vokiečiai? Lietuviai? Rusai? Amerikiečiai? Kiniečiai?... Apskritai kas tai - Vilniaus praeitis ar ateitis? Teatras ir spektaklio kūrėjai neatsako tiesmukai... Jie leidžia mums patiems spręsti ir tuo pat pasijusti ne tik istorijos stebėtojais, ikonų garbintojais, aklais legendų ir mitų išpažinėjais, bet ir realios istorijos dalyviais.
O kad spektaklis, kaip reginys, nėra itin lengvas žiūrovų suvokimui - ne bėda. Juozaičio dramaturgija išties yra daugiau skirta skaityti, o ne teatrų scenoms, ir spektaklis „Širdis Vilniuje“ irgi yra tam tikra prasme yra „pjesės skaitymas“, ir tuo pačiu - aukšto lygio režisūros pavyzdys, savotiškas Vaitkaus „parodomasis skrydis“. Šiuo atžvilgiu pasisekė visiems - ir dramaturgui (kad jo pjesė įgavo tokį efektingą pavidalą), ir Jaunimo teatrui (kad praturtino savo repertuarą tokiu unikaliu reginiu), ir žiūrovams.
Nepasisekė tik realiems Feliksui Dzierżyńskiui ir Józefui Klemensui Pilsudskiui. Bet to jie niekada nesužinos.
