Gražu, kai meno kūrinys be tikslingos intencijos įsilieja į pasaulio geopolitinę būklę. Šiuo metu stebime Vakarų lyderių santūrų susirūpinimą dėl Rusijos vykdomo ukrainiečių genocido. Šiame fone režisierius Naubertas Jasinskas išleidžia premjerą „Vegetacinė būklė“ (pagal Manuelos Infante's pjesę), ir jos reikšmė patrigubėja - darbas atsitiktinai tampa Vakarų vegetavimo komentaru. Paklausykite: vegetacinė būklė klinikine prasme - „lėtinė neurologinė būklė, kai nereaguojama į išorinius dirgiklius, bet išlikusios gyvybinės funkcijos“. Nieko neprimena?
Kodėl einu prie „Vegetacinės būklės“ iš tolo? Todėl, kad iš arti ji ne tokia „skani“. Kad ją suprastum, reikia pasistengti. Kaip stengiesi konceptualaus meno parodoje. Konceptualūs meno kūriniai yra nepatogūs, jiems neimli žmogaus psichofizika. Koncepcijoms suvokti reikalingas intelektualinis procesas: meno kūrinys prasmę išduoda ne pats, dažniau - jo aprašymas arba tas intelektualinis produktas, kuris gimsta kūrinį apmąstančioje sąmonėje. Būti Jasinsko „Vegetacinėje būklėje“ - tai pavargti nuo gulėjimo ant medinės dėžės; tai ilgėtis teatro su visomis pridėtinėmis jo vertėmis - gyvais aktoriais, veiksmu, dinamika, erdve emocijoms.
Šis spektaklis nekelia jokių emocijų, nes ne emocijoms kelti yra sukurtas. Programėlėje į spektaklį kviečiama kaip į vietą, kurioje atsisakoma žmogiškojo ego, kur patiriama vegetacinė būsena. Žiūrovai ateina, atsigula ant karstelius primenančių tuščiavidurių medinių dėžių (scenografė Sigita Šimkūnaitė), ant kurių aiškiais kryžiukais pažymėta vieta galvai (lyg tai būtų galvų ir kūnų lentyna, kur daiktus reikia surikiuoti pagal prigimtį). Ir tada toks - padėtas į vietą reikiama kryptimi - guli jau iki galo. Guli dar nežinodamas, kad žvelgiant iš šalies kartu su dar vienuolika kitų tokių pat gulinčiųjų tapai dalimi konceptualaus kūrinio, kuris gimsta ne tau, o iš tavęs, čia gulinčio. Ir, beje, gulinčio gana nuobodžiai: tau tik reaguodamos į tekstą mirksi šviesos (šviesų dailininkas Dainius Urbonis), tau tik labai kvepia, kai kur suskamba truputis Gintaro Sodeikos atmosferos, tiesa, nepaliaujamai eina dramaturgijos garso takelis. Tu guli ir girdi. Viskas. Ar tai jau ir yra ego atsisakymas, vegetacinė būklė? Ne.
Vegetacinę būklę pamatai, jei į taip suguldytus, ant pilvų susidėjusius rankas, nejudančius, tik tyliai stabiliai kvėpuojančius žiūrovus pažvelgi iš šalies. Jei juos nufotografuoji iš kampo (fotografijų galima pasižiūrėti šalimais esančioje salėje). Ar bent jei atsimerki, pakeli galvą, imi žiūrėti. Tik tada gali priartėti prie žmogaus vegetacijos, bet, tiesa, ne kaip būsenos, o kaip estetinio konstrukto. Ką šiuo atveju reikštų kūrėjų kvietimas spektaklyje atsisakyti ego? Visiškai neaišku: man regis, spektaklyje žmogiškasis ego kaip tik pasireiškia labai stipriai, iki maksimumo ima cypti teatro vartotojų poreikiai. Ego atsisakymą įžvelgčiau tik tuo atveju, jeigu žiūrovai gulėtų sąmoningai suvokdami, kad jų kūnai ką tik virto meno kūriniu. Tiesa, ne tam, kad kažkas juo pasigrožėtų, o tik tam, kad kūrinio idėja virstų kūnu.
Kodėl vadinu šį kūrinį konceptualiu? Nes iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad čia nieko nevyksta. Ir tik pažvelgęs į save iš šalies gali suvokti, kad čia tikslingai „išcentruojama žmogaus proto padėtis, jis nebėra visa ko centras“, čia net nesirūpinama, kad jam būtų įdomu, kaip ir gamtoje nesirūpinama, kad kam nors iš augalų kur nors būtų įdomu augti. Ne žiūrovui čia turi būti įdomu - čia jis yra įdomus. Čia jis paguldomas ir paliekamas kaip daigas po šildomąja lempa. Tik žmogui, kitaip nei augalui, nuo dirbtinės šviesos nieko nesidaro: daugių daugiausia jis mirksi, susiraukia, užsimerkia stipriau ar silpniau. Ir būtent čia įžvelgiu didžiąją kūrėjų ironiją: jie kaitina žmonių galvas lemputėmis ir akivaizdžiai apšviečia pagrindinį jų operavimo pasaulyje įrankį - protą, kuris nesugeba nieko daugiau, tik arba (už)kariauti, arba santūriai rūpintis tuo, ką užkariavo kiti. Žmogumi, medžiu, tauta, teritorija, gamtos ritmu, dangaus erdve.
Matau prasmingą jungtį tarp ankstesnio režisieriaus darbo „Kaip visur, kaip visi“ ir jo, sakyčiau, tęsiniu tapusios „Vegetacinės būklės“. Pirmajame žiūrovas buvo kviečiamas vaikščioti po kiemą, kurį jau beveik atsiėmė žmogaus ilgesnį laiką nemačiusi gamta. Čia taip pat nebuvo užkurta teatro mašina - žiūrovams tebuvo duota judėti po erdvę, stebėti minimalias aktorių manipuliacijas su svetima teritorija ir jos objektais. Truputis dramaturgijos ausinėse, šiek tiek muzikos. Jokio užimtumo plano. Kulminacija - reginys nuo vešlia augmenija apaugusio, žmogaus dar neatrasto kalno į jo slėnyje išsidėsčiusį įspūdingą naujutėlį miesto rajoną. Tik tiek - Jasinskas siūlė tik stebėti, suvokti, kitaip tariant, patirti miestą jo neišnaudojant. Čia aplinka buvo tai, kuo reikia domėtis; ne žmogus.
„Vegetacinė būklė“ atrodo tarsi „Kaip visur, kaip visi“ būtį apmąstantis darbas: Čilės dramaturgės Infante's pjesėje tai, kuo reikia domėtis, irgi yra ne žmonės, o medis, augalai, užėmę namą, ir idėjos, siūlančios keisti proto dominantę kūno dalių atžvilgiu, kviečiančios atmesti gyvūnų karalystės taisykles ir pasiskolinti švelnią augalų karalystės logiką. „Tebūnie mano plaučiai pradeda plakti; tebūnie mano pirštų galiukai nuo šiol kvėpuoja, o mano pilvas tepradeda mąstyti; tebūnie nuo šiol oda tampa atsakinga už mitybą, o valgymas tampa panašesnis į prisilietimą negu rijimą.“ Paradoksalu tai, kad augalų pasaulyje vegetacija reiškia atvirkščią - augalo augimo, aktyvios gyvybinės veiklos reiškimosi - režimą. Human being karalystėje vegetuojantis žmogus, įžeidžiant augalijos karalystę, dažnai vadinamas daržove. O spektaklis „Vegetacinė būklė“ tarsi kviečia į žaidimą: jeigu guli su žmogaus sąmone, tavo vegetavimas - beviltiška būklė; jeigu sugebi atsiriboti nuo savęs ir įsijausti į augalo sąmonę, tavo vegetavimas - gražiausias gyvenimo laikas.
Infante savo pjesėje kviečia atsitraukti nuo konvencinės antropocentrinės tikrovės ir ją kvestionuoja, šalia, kaip ir pridera, baksnodama į mus, padarytus iš mėsos ir mėsą valgančius. Spektaklio kūrėjai pjesę interpretuoja dar radikaliau: idėjoje „leiskite man padaryti tai, ką daro gyvūnai, bet ko nedaro augalai: leiskite man mirti“ pakeičia kryptį ir mesteli kraštutinį pasiūlymą: „leiskite sau padaryti tai, (...) leiskite sau mirti“, taip pavojingai nuslysdami į žmogaus kaip rūšies neigimą.
Neįkyrus dramaturgės pasiūlymas akimirkai žengtelėti iš antropocentrizmo koreliuoja su instaliacijos kūrėjų kvietimu atsitraukti nuo teatro konvencijų. Neslėpsiu, glumina nuojauta, kad už žiūrovą jie labiau domisi aplinka: t. y. kaip atrodys teatro paveikslas, o ne kaip jis ką paveiks. Bet tada supranti, kad kūrėjams iš tiesų rūpi kitkas - kaip toje aplinkoje jausis visi. Tie visi, tarp kurių nėra jokių skirtumų: žmonės, medienos rūšys, šviestuvai, laidai, betonas, ekranai, pelenais apsimetantis plastikas ir kryžiukai po šiltomis mūsų galvomis.
