Dar 1996 metais Lietuvoje buvo išleista Laimos Rapšytės išverstos Bernard´o-Marie Koltèso pjesės „Medvilnės laukų vienatvė“ ir „Sugrįžimas į dykumą“ (išleido „Regnum“ fondas). Tai buvo pirmasis susitikimas su šiuo garsiu prancūzų dramaturgu. 1998 m. Oskaras Koršunovas ne tik pastatė paskutiniąją, priešmirtinę šio autoriaus pjesę „Roberto Zucco“ (vertė Akvilė Melkūnaitė), bet ir jo iniciatyva į Lietuvą buvo pakviestas dramaturgo brolis François. Koltèso pavardė Lietuvoje skambėjo keletą metų, nes Koršunovo pastatymo meninis ir fizinis mastelis lenkė daugelį to meto spektaklių. Jis ir paties Koršunovo kūryboje smarkiai išsiskyrė iš ankstesniųjų spektaklių stilistikos. Spektaklis buvo kviečiamas į garsius festivalius, o scenografės Jūratės Paulėkaitės scenovaizdis įsiminė kaip vienas ryškiausių jos darbų. Galima teigti, kad intensyvus „Roberto Zucco“ gyvenimas suformavo ir tas neišvengiamas aplinkybes, lėmusias Oskaro Koršunovo teatro susikūrimą. Todėl Koltèsą galima vadinti šio teatro krikštatėviu, kurio dvasia iki šių dienų gyva OKT.
Sugrįžimas prie Koltèso per Artūro Areimos pastatymą „Sugrįžimas į dykumą“ - bet kokiu atveju įvykis. Spektaklio premjera įvyko Kauno dramos teatro Ilgojoje salėje, kuri taip pat neatsiejama nuo kai kurių šio teatro istorija tapusių spektaklių, neleidžiančių paprastai įžengti į šią erdvę. Tai „Heda Gabler“, „Tolima šalis“, „Švyturys“. Areimos atmintis tarytum nevaržo, jam svarbu augti ir užaugti režisieriumi, nuosekliai pastatyti tai, ką pasirenka. Kaip ir daugelis šios dienos jaunųjų, jis nesistengia kūriniui suteikti neįprastą formą - jam rūpi nenutolti nuo tradicijos ir kuo giliau išskleisti tekstą. Stiprus, aštrus Koltèso tekstas sunkiai pasiduoda teatrinėms interpretacijoms, todėl jaunasis režisierius kai kuriuos pjesės epizodus tiesiog paliko kaip monolitus, daugiausia išsakomus sėdint. Teatre sėdint gerų tekstų sakyti negalima. Ir apskritai spektakliuose sėdėti blogai. O jeigu jau sėdi, tai turi veikti kiti spektaklio sluoksniai. Antraip spektaklio dramaturginį audinį pasiglemžia literatūrinis iliustratyvumas.
Koltèso „Sugrįžimas į dykumą“ sklidinas ironijos ir humoro. Antrajame premjeriniame spektaklyje, kurį teko matyti vasario 15 d., tvyrojo susikaustymas, neleidžiantis laisviau ir poetiškiau išskleisti filosofinius Koltèso monologus. Spektaklyje dominavo tos pačios personažų intonacijos, todėl prie finalo buvo priartėta tiesmukai. Šios pjesės prasmė nepasibaigia kartu su tekstu, jos akcentai sudėlioti net ne potekstėse, bet prasminiuose temų blokuose, kurių režisūrinė analizė būtina. Areimai geriausiai sekėsi pateikti šeimos temą, daugiau tekstiniu požiūriu prisiliesti prie minčių apie karą ir mažiausia - prie įgimtų, žmoguje užkoduotų aksiomų, kurių negali suardyti jokie išoriniai įvykiai. Sesers Matildos ir brolio Adrieno susitikimas po penkiolikos metų išsiskyrimo persmelktas siautėjimo ir kivirčo. Tai jaudinanti aistringos meilės istorija, kurią spektaklyje tik vos vos galime užčiuopti.
Koltèso tekstas reikalauja ypatingo aktorių susiklausymo. Įvairių registrinių intonacijų dėlionė sudaro visą šios pjesės esmę. Dramaturgas įtampą tarp dviejų protagonistų formuoja, kaitindamas personažų charakterius. Išdidumas, galia, pyktis, bėgimas nuo savęs ir vėl grįžimas į tai, nuo ko viskas prasidėjo...
Areima, kurdamas spektaklį, gerbia dramaturginę medžiagą, bet Koltèso sukonstruotas tekstas reikalauja lyrinių atotrūkių ir režisūrinės paslapties. Antraip jis lengvai sudraskomas į skutus, o tai, kas iš jo lieka, išrėkiama arba suvaidinama taip, kaip jau kažkada kažkur aktoriai yra darę, su atpažįstamomis intonacijomis. Tokioje spektaklio struktūroje teatro senbuviai greičiau išryškina vaidmenų linijas. O štai jaunieji kai kuriuos dialogus ne tik sako neįtikinamai intonuodami, bet, atrodo, visai negirdėdami partnerio, lyg gerai išmokto poezijos vakaro fragmentus. Todėl nuo pat pirmųjų spektaklio akimirkų glumina tai, kad aktoriai neklauso vienas kito, nors faktūriškai Areima lyg ir teisingai suskirstė vaidmenis.
Režisierius sąžiningai ir kruopščiai naudojo tekstą, nemažino paaiškinamųjų sakinių -nesistengė jų papildyti režisūrine išmone, nes suvokė, jog antraip spektaklis būtų labai prailgęs. Perfrazuojant veikėjos Matildos Serpnauz žodžius, „šiluma įvaro nuobodulį“. Ilgosios salės tvankumas ilgame spektaklyje tiesiog būtų fiziškai nebepakeliamas. Todėl Areimai reikia padėkoti, kad jis spektaklio nepavertė kankinančia akcija: jis pakankamai gerai jaučia spektaklio ritmą, nemažai scenų sušildo, jautriai jas apšviesdamas, pakankamai įtaigiai naudoja įvairią muziką (kaip spektaklio kompozitorė nurodyta Rita Mačiliūnaitė).
Spektaklio bangavimus išduoda ir silpstanti atskirų scenų kompozicija. Kartais atrodo, kad režisierius labiau analizavo kūrinio pirmąją dalį nei antrąją. Tuo labiau, kad Jūratės Onaitytės - Ponios Kiki pirmosios spektaklio frazės sudomina, pradedi laukti kitų jos scenų, nes kiekvieną frazę aktorė įprasmina. „Man patinka, kai namuose viešpatauja liūdesys“, - ir tai skamba kaip tikra poezija. Tikslūs ir Daivos Stubraitės Matildos bei Dainiaus Svobono Adrieno dialogai (ypač užkrečiantis pirmasis jų susitikimas), režisūriškai pateisintas ir Svobono sėdėjimas paskutinėje žiūrovų eilėje, ir dialogas su seserim, stovint ant žiūrovinių laiptų (pirmosiose spektaklio scenose). Netikėtas sesers sugrįžimas - nereikalingas įsiveržimas į nusistovėjusį gyvenimą, tuo labiau, kad giminės šaknys jau suirusios: nepatogiai jaučiasi ne tik aktorius, bet ir žiūrovai. Visa tai tinka spektaklio temai. Režisierius pamažu kaitina scenas, bet vos tik susiformuoja intriga, viskas pamažu pradeda trupėti, personažai pradeda kartoti savo intonacijas. Įdomius personažus sukūrė Tomas Erbrėderis ir Raimonda Šukytė. Sauliaus Čiučelio - Eduardo scenos taip pat spektakliui suteikė platesnių prasmių.
Bet personažų emocinės interpretacijos turi būti griežčiau valdomos - tik tuomet žiūrovas greičiau galės įsigilinti į pykčio, pažemintos garbės temas, fizines ir intelektualines personažų charakteristikas. Žmogaus išdidumas, šiame kūrinyje turintis ypatingą reikšmę, nesulaukė reikiamų režisūrinių akcentų.
Statydamas šią dramą, režisierius neieškojo tipiškų mūsų epochos ženklų, nors ir sceniškai nedetalizavo dramaturgo nusakyto laiko ir vietos (šeštojo dešimtmečio pradžios rytų Prancūzijos provincija). Suteikiant griežtą formą (net du scenografai - pats režisierius Artūras Areima ir Daumantas Ciunis) prie Koltèso remarkų bandyta priartėti apibendrintai. Ilgosios salės sienos tam itin tinkamos - namas name (Matilda grįžta į kadaise paliktus namus). Tačiau ką reiškia juodas blizgantis takas, lieka neaišku. Kyla klausimų ir kostiumų dalininkei Rūtai Naujalytei: ką reiškia Didžiojo juodojo parašiutininko angeliški sparnai, kai aktorius Ričardas Vitkaitis beria vulgarius tekstus gašliai rūkydamas? Toks literatūriškai iliustratyvus personažo perskaitymas Koltèso niekuo nepapildo, tuo labiau kad ne pirmame spektaklyje ant personažų kabinami sparnai. Didžia dalimi tokius sprendimus lemia režisierius, bet dailininkai taip pat turi mokėti skaityti kūrinius, o net juos iliustruoti.
Tai, kad Egidijus Stancikas šiuo metu draugingai priima jaunuosius kūrėjus, kurie renkasi nevienadienę literatūrą - graži vadovo iniciatyva. Reikia tikėtis, ateityje jie labiau pateisins ne tik teatro, bet ir žiūrovų lūkesčius.
Brolis ir sesuo gyvybės šaknų išeina ieškoti į dykumą. Tuo režisierius ir pabaigia šį spektaklį, bet kiek jam tai svarbu kaip menininkui ir žmogui, lieka neaišku.
