Prieš pora metų kolega man pasakė, kad kritikams nuo tam tikro amžiaus reikėtų uždrausti rašyti apie jaunesnių menininkų spektaklius, nes dėl kartų bei patirčių skirtumų kūriniai pradeda atrodyti lėkšti ir neaktualūs. Nors gyvenimo patirties už kolegą turiu žymiai mažiau, neseniai pradėjau suprasti, ką jis turėjo omenyje. Tiesa, pati tai patyriau ne jaunesnių kūrėjų, bet jaunesnei auditorijai skirtuose spektakliuose.
Vienas tokių - Kauno miesto kameriniame teatre Sigitos Pikturnaitės režisuota „2-osios laiptinės respublika“. Spektaklio aprašyme nenurodyta, kokiai amžiaus grupei jis skiriamas, tačiau atsižvelgiant į vaizduojamus personažus, galima numanyti, kad tai - 12-14 metų paaugliai. Irenos Kunevičiūtės pjesėje atsiskleidžia tokios jaunų žmonių patirtys: nesupratingi suaugusieji, patyčios, tinginystė, nepatyrusio žmogaus susidūrimas su atsakomybės reikalaujančiu įprastu suaugusiojo gyvenimu. Tokiose problemose kapanojasi daug skaitanti ir mokykloje patyčias patirianti pavyzdinga mokinė Elė (Indrė Vėlyvytė), prastai matematiką mokantis ir amžinai kompiuterinius žaidimus žaisti pasiryžęs Rėjus (Skomantas Duoplys) bei stilinga, populiarių merginų ratui priklausanti Deima (Eglė Valadkevičiūtė), kuriai gyvenimas socialiniuose tinkluose toks pat svarbus kaip veiksmas gyvų žmonių apsuptyje.
Trys personažai ir jų tipažus iliustruojantys Dalios Kiaupaitės kostiumai paremti suaugusiųjų paaugliams primetamais stereotipais. Moksliukė apsirengusi neskoningai ir pristatoma su knyga rankoje. Socialinių tinklų „auka“ vilki pilvo nedengiantį džemperį, blizgią piniginę ant juosmens, plaukuose segi spalvotą sruogą ir nemoka ištarti vos sudėtingesnių sąvokų (ekonomistai tampa ekonomistikais). Berniukas vilki paprastą treningą ir kalba paauglių žargonu. Šie žmonės įsitikinę, kad tėvai jų nesupranta, tad šaukdami išbėga iš namų ir trenkę durimis nutaria likti gyventi laiptinėje. Besvajodami apie valstybę, kurioje galėtų veikti tik tai, ką nori, jie nutaria įkurti 2-osios laiptinės respubliką. Iškart nesunku atspėti istorijos moralą: nevykdant įsipareigojimų ir neprisiimant atsakomybės nepavyks susikurti gero gyvenimo. O troškimas daryti vien tai, ką nori pats, net mažoje kompanijoje sukels konfliktą, nes vienų norai varžys kitų norus.
Kertinė spektaklio idėja yra publikos įtrauktis kuriant naują respubliką. Paaugliai žiūrovai kviečiami tapti jos piliečiais, siūlyti įstatymus, piešti planą, vėliavą, kurti ir atlikti himną-skanduotę, rinkti prezidentą, o tada prieš nepatikusį valdymą sukelti maištą. Atiduoti žiūrovams tiek daug įtakos yra drąsus žingsnis. Tai reikalauja atitinkamo aktorių improvizacinio pasirengimo (mokėti pritaikyti ką tik gautą informaciją iš anksto numatytam siužetui), gebėjimo bendrauti su paaugliais, vadinasi - uždaresne nei vaikų auditorija, taip pat - žinių apie šiuolaikinių paauglių kultūrą ir apie tai, kaip sukurti žiūrovams saugią erdvę, kurioje jie nebijotų viešai atskleisti asmeninius pasirinkimus. Visu tuo galima sukurti nepaprastai įdomų, žaismingą ir kaskart unikalią bendruomenę formuojantį spektaklį.
Mano akimis, iki tokio kūrinio „2-osios laiptinės respublikos“ autoriams dar teks stipriai padirbėti. Nepanašu, kad žiūrovus kalbinantys aktoriai turėtų pakankamai priemonių užmegzti santykį su paaugliais. Publika respublikos dalimi paskelbiama jai pačiai neišreiškus jokios pozicijos ir galbūt todėl po keleto minučių aktoriams nepasiseka įkalbinti jaunuolių padėti sugalvoti šalies įstatymus. Kodėl turėtume galvoti įstatymus valstybei, kurią kurti sugalvojo kiti? Kodėl mūsų balsai staiga tapo svarbūs, nors niekas nuoširdžiai nepaklausė, ar mūsų norai sutampa su Elės, Deimos ir Rėjaus norais?
Įtraukti jaunuolius kūrėjai bando atkakliai įkalbinėdami veikti taip, kaip jų prašoma, arba klausdami apie publikoje esančiųjų pomėgius. „Ką žiūrite per youtube? Kokius kompiuterinius žaidimus mėgstate?“, nežinia kodėl tempdamas laiką klausinėja Rėjus, nors pats negali ilgiau rutulioti pokalbių, nežinodamas žiūrovų ištartų vardų bei pavadinimų. Tokiose situacijose scenoje matomas „savas“ paauglys tampa vyresniu „dėde“, kuriam svetimi „jaunimo prigalvoti“ pavadinimai.
Vis dėlto, kartais paaugliai įsijungia į veiksmą - pavyzdžiui, išgirdę atpažįstamus pavadinimus ar supratę, kad nuoširdžiai palaiko kurį nors personažą ir jo deklaruojamas idėjas. Apmaudu, kad tai ne visada tinkamai panaudojama: kai keletas žiūrovų įsijautę pradeda reikšti norą prisijungti, aktoriai slopina jų pasiryžimą. Iš šalies tai atrodo nelogiška - juk ką tik kūrėjai aiškiai rodė, kaip svarbu, kad žiūrovai išreikštų savo poziciją. Tačiau viskas suprantama: juk paaugliai įsidrąsino pasireikšti ne tada, kai kūrėjams buvo patogu.
„2-osios laiptinės respublikai“ būdinga Lietuvos teatrui įprasta interakcijos problema: kūrėjai patys nežino, ko nori iš publikos. Kad žmonės įsijungtų į veiksmą yra būtina juos paruošti. Ne mažiau svarbu gebėti išlaikyti prisijungusiųjų motyvaciją ir išnaudoti jų iniciatyvą spektaklio tikslams pasiekti. Tai - sudėtingas kelias, reikalaujantis pirmiausia puikiai jausti kūrinio pamatą, kurio iš po kojų neišmuštų bet kuris netikėtas publikos komentaras.
Atrodo, kad „2-osios laiptinės respublikos“ kūrėjai dar nesijaučia pakankamai saugiai stovintys ant tvirto pamato. Todėl kol kas negali parodyti laisvės pavyzdžio, kuriuo sekdami žiūrovai drąsiau lįstų iš tradicinių teatro žiūrovų vaidmenų. Puikiai suprantu kūrėjus - aš taip pat dar nesu pasiryžusi įdėti pakankamai pastangų, kad įtikinčiau save, jog seniai išmoktos pamokos ir prieš daugiau nei dešimtmetį suprasti dėsniai vėl gali būti nuoširdžiai įdomūs, aktualūs, jaudinantys.
