Vengras László Bagossy (g. 1967), neseniai savo tėvynėje kritikų išrinktas metų režisierium, Nacionaliniam teatre Vilniuje pastatė tėvynainio dramaturgo Ferenco Molnáro (1878-1952) pjesę "Lilijomas". Pastatė ir išvažiavo - jau antrąją premjeros dieną riedėjo snieguotais Europos keliais namo - palikęs aktorius vienus sukti kuklią, nuo pat pradžių stringančią spektaklio karuselę. (Karuselės mano profaniškam žvilgsniui atrodo dvejopos: vienos sukasi vis ta pačia plokštumos trajektorija, iki pykinimo atkakliai realizuodamos kartojimosi principą, o kitos išsviedžia į aukštį, kad vėl numestų žemyn. Banaliausios gyvenimiškų situacijų metaforos! Bet šiuokart jos braunasi į atmintį pjesės ir spektaklio įspūdžiams palyginti.)
Molnáro „Lilijomas" (1909), melodramatiškai sodri pjesė, dovanojusi autoriui tarptautinę šlovę, nuo pat parašymo buvo ir tebėra verčiama ir statoma įvairiausiais pavidalais, nuo dramos spektaklio, miuziklo iki baleto ar kino filmo. (Beje, Latvijoje „Lilijomo dainą" iš 1971-ųjų spektaklio ir dabar valsuoja tūkstantiniai Dainų šventės chorai.) Bet šiandien svarbiau prisiminti tai, kad, pavyzdžiui, radikalusis vokiečių režisierius Michaelis Thalheimeris („Sirenose" kadaise rodęs kruvinąją „Orestėją") 2000-aisiais pasirinko būtent šią dažnai sentimentalumu kaltinamą pjesę ir sugebėjo paversti ją „egzistencine drama, slegiančia bežadės meilės istorija" (cituoju kritikų verdiktą). Thalheimeriui „Lilijomas" tapo proveržio spektakliu, pelnė kritikos pripažinimą ir teatro novatoriaus titulą.
Būtent šis pjesės potencialas - tai, kaip ji kviečia interpretuoti įvykius ir likimus, skverbtis giliau nei šmaikščiai kalbos niuansais žongliruojančių dialogų paviršius - mano galva yra didžiausia pjesės vertybė. Ir vertikalios spektaklio trajektorijos prielaida. „Horizontaliąsias" žanrines sceneles (kuriose miesto parko karuselės savininkė uja lankytoją tarnaitę-varžovę, ar moterų numylėtinis karuselės kvieslys Lilijomas, nevengiantis visapusiškai pasinaudoti tarnaičių palankumu, renkasi to vakaro auką, mergaitė „iš kaimo" svarsto apie „širdies meilę", erotiką ir kitas „jautrias" temas, policininkas fotografuojasi ant butaforinio žirgo Lilijomą su mylimąja priglaudusios tetos-fotografės studijoje etc.) pjesėje nuolat perkerta netikėti sprūdžiai - replika ar epitetas, atveriantys nelauktą personažų emocinio pasaulio intensyvumą, kasdieniško jų gyvenimų trivialumo pridengtas ribines egzistencines įtampas ir kančią, kurią lemia prigimties (ar lemties) įspausti jų psichikos (ar sielos) dėmenys.
Šitos kvapą gniaužiančios emocinės atodangos ir pjesėje ryški pavojingai greitėjančio tempo, lėkimo link pražūties absoliučiai kasdieniškomis buitinėmis aplinkybėmis nuojauta galėtų būti režisieriaus veiklos erdvė: įkūnyti visa tai režisūriniais gestais, pasinaudoti visa režisūrinių galimybių palete. Deja, Bagossy spektaklio audinys nuviliančiai retas, pagrindinis krūvis paliktas vaidybai, o aktoriai dažnai atrodo palikti sau patiems. Ištisos spektaklio atkarpos prašosi kupiūrų: ištęstos buitinės realistinės scenos (skalbinių džiaustymas, lošimas kortomis, nevykėlių užpuolikų sulaikymas ir t.t.) - iliustratyvus, mieguistas spektaklio laiko tempimas, išdavikiškai liudijantis režisieriaus neapsisprendimą, kodėl ir apie ką stato savo „Lilijomą". Priešpremjeriniai interviu, kuriuose kažkodėl kalbėta apie emigraciją bei socialinį neteisingumą simptomiškai signalizavo apie neaiškų, išskydusį spektaklio fokusą. Šalia gerokai senstelėjusios spektaklio kalbos ir nuolat stringančio ritmo tai yra didžioji Bagossy'o „Lilijomo" bėda.
Pjesės pagrindinio veikėjo Lilijomo nelemtai pasibaigusio gyvenimo istorija klostosi žemiausio socialinio sluoksnio aplinkoj: proletaras be profesijos, dėl savo artistiškumo ir vyriško žavesio samdomas miesto parko karuselės prižiūrėtoju, įsimyli karuselės lankytoją jaunutę beturtę tarnaitę Juliją, susikivirčijęs su pavydžia karuselės savininke netenka darbo, bando gyventi su Julija juos priglaudusios giminaitės namuose. Bet nesugeba tvardytis, primuša mylimąją, o sužinojęs, kad ji laukiasi kūdikio, ryžtasi užpulti fabriko kasininką, kad su pasigrobtais pinigais emigruotų į Ameriką. Pasikėsinimui nepavykus, policijos persekiojamas nusiduria peiliu. Vis dėlto skurdas, socialinės problemos ir emigracija tėra pjesės siužeto aplinkybės, ne daugiau. Nors daug „Lilijomo" pastatymų akcentavo socialinio neteisingumo temą, pjesėje ji jokiu būdu nėra centrinė. Jei būtų kitaip, tarp veikėjų niekad nebūtų atsiradęs Hugas, iš kuklaus nešiko, stypsodavusio prie gatvės kampo, prasimušęs į turtuolius. Ir juolab į pjesę nebūtų įterpta aplinkybė, kad Lilijomas ryžtasi nusikaltimui, nors jam suteikiama kita galimybė - priimti siūlomą darbo vietą. Jis atsisako, nes jaučia nepajėgsiąs sutapti su jam siūlomu kukliu, nors visiškai respektabiliu vaidmeniu. Akivaizdu, kad daug labiau nei socialiniai visuomenės funkcionavimo mechanizmai Molnárui rūpėjo psichologiniai žmogaus.
Lilijomui sukurti László Bagossy pasirinko Dainių Gavenonį, ir šitas šūvis, be abejo, taiklus. Gavenonio aktorinėje prigimty ryškus beatodairiškumo pradas, pavojinga impulso bedugnė, emocijos juodoji skylė, choleriško temperamento intarpai. Ir kraštutinis jautrumas, lanksčiai eksponuojamas pažeidžiamumas. Šita savybių kombinacija natūraliausiu būdu (tai, be abejo, apgaulingas įspūdis, bet leiskim sau trumpam patikėti, kad vaidmuo aktoriui gimsta natūraliai, be dirbtinio konstravimo pastangų) užpildo Lilijomo - aštriai save ir kitus jaučiančio, bet nesugebančio savo jausmų suprasti, impulsų valdomo - vaidmens matricą. Juliją kuria Miglė Polikevičiūtė - gyvybinga, šarminga ir išradinga aktorė, deja, su polinkiu į „vaikiškumo" klišę, sulipdytą iš šabloniško naivumo ir „vaikiško" užsispyrimo komponentų. Šįkart klišė buvo eksploatuojama beveik visoje pirmojoje spektaklio dalyje. Manau, kad padėti aktorei sudėlioti vaidmens pirmosios dalies partitūrą turėjo būti prioritetinė režisieriaus užduotis. Deja, mylimųjų santykiams atskleisti (iki Lilijomo mirties) nesugalvota nė viena įsimenanti mizanscena, neišnaudotos nei kompozitoriaus (Gintaras Sodeika), nei kostiumų dailininkės (Dovilė Gudačiauskaitė) galimybės, aktoriai vaduojasi pjesės tekstui susakyti reikalingais „prisitaikymais".
Visos pajėgos sutelktos į dvi Lilijomo mirties scenas. Pirmojoje merdėjantis Lilijomas guli avanscenos viduryje, į žiūrovų salę kilstelėtu galvūgaliu. Jis atsisveikina su Julija ir suveda paskutines sąskaitas su gyvenimu, skaudžiai suvokdamas savo prasilenkimą su abiem, pripažindamas savo kaltę, bet atsisakydamas atsiprašyti. Gavenonio išėjimas skaudus ir sukauptas, be savigailos, kiekvieną aktoriaus gestą ar mimikos permainą stebinti salė kvėpuoja kartu su juo. Polikevičiūtės Julija ir čia lieka išgąsdinto vaiko gynybiškai pakeltais petukais ir plačiai atvertom akim kokone. Tokios būsenos vaidinimą nesunku pateisinti pjesės užduotomis aplinkybėmis - Julijai tik aštuoniolika, gyvenimas per trumpą laiką užgriuvo ją perdaug dideliais kiekiais, ji gal net šoko būsenoje. Tačiau stebėti „vienakryptį eismą" scenoje, kai vieno aktoriaus generuojamas sodrus emocijų ir minties srautas atsimuša į kito sustingdytos būsenos kiautą, gerokai apmaudu. Julija-Polikevičiūtė atgyja antrajame mirties epizode. Dabar „aktyvioji pusė" yra ji: perrenginėdama jau mirusį Lilijomą ką tik buvusiam gyvam kūnui išsako visą neviltį, neapykantą ir meilę.
Pagrindinių veikėjų porą supa visa galerija charakterinių personažų: valdingoji karuselės savininkė, gariūniškų manierų „smulkioji verslininkė" Muškatnė, Lilijomo darbdavė ir meilužė (Nelė Savičenko), vaidybos džiaugsme besimaudanti Julijos draugės Marijos (dar nematytas Tomos Vaškevičiūtės amplua) ir jos mylimojo Bipo (Algirdas Gradauskas) pora, įsimylėjėlius priglaudusi tetulė Holundernė (Vaiva Mainelytė), policininkai ir kitokie pareigūnai Arvydas Dapšys ir Saulius Balandis bei slidus niekšelis Fičuras (Marius Repšys). Lilijomui mirus ir prasidėjus „anapusinei" siužeto daliai, kurioje jis atsiduria skaistyklos prieangy, didžiulį apleistą fabriką vaizdavusi scenografija virsta spalvotų lempučių girliandomis išpuošta fantasmagoriška biurokratine įstaiga („Lilijomo" scenovaizdis darkart įrodė Gintaro Makarevičiaus sugebėjimą puikiai tvarkytis su didelių gabaritų erdvėm, tiksliai modeliuoti scenovaizdžio faktūrą, perteikti spektaklio atmosferos niuansus.) Visi aukščiau išvardintieji personažai (bei saujelė statistų) tampa tos anapusinės teisingumo kontoros tarnautojais, jų pakaušius lyg nimbai dabina žalvarinės mušamųjų lėkštės. Pragarišku trenksmu jos prikelia amžino poilsio taip troškusį Lilijomą: savižudžiai kviečiami pasiaiškinti, kad paskui jiems būtų paskirtos skaistyklos bausmės.
Skaistykla yra sėkmingesnioji spektaklio dalis: teatrališka retro stilistika joje neatrodo tokia dulkėtai senstelėjusi kaip pirmosios dalies „realizmas". Be to, anapusinėje raštinėje savo nuosprendžio laukiančių savižudžių išpažintys, balansuojančios tarp savigailos ir saviniekos (be Lilijomo ten dar yra Arvydo Dapšio ir Mariaus Repšio personažai su savom anderseniškai gerklę gniaužiančiom istorijom), tos raštinės darbuotojų komentarai ir reakcijos, balaganiška tos dangiškosios kareivijos išvaizda ir sapniškai alogiški veiksmai kuria tankesnį sceninio vyksmo audinį, išveda spektaklį iš trūkčiojančios ir stringančios karuselės būklės. Grįžimas į realistinę trečiają spektaklio dalį (kur po šešiolikos metų skaistyklos Lilijomui leidžiama nusileisti pas gyvuosius ir neatpažintam susitikti su Julija ir judviejų jau užaugusia dukra) žiūrovams turėjo pasirodyti kaip išmetimas iš rojaus: vėl toks pat seklus, vienaplanis vyksmas, skurdžios mizanscenos, apmaudžiai nevykęs finalas, kai ledo žvaigždė - Lilijomo dovana dukrai - proziškai brinkteli ant scenos grindų. Ar bereikia sakyti, kad spektaklio sėkmės atveju šis sugrįžimas iš anapus turėjo būti emocinė spektaklio kulminacija? Deja, karuselė liko girgždėti horizontaliąja trajektorija.
