Gegužės 12 dieną atidarytas 21-asis tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis“, kurį šįmet pristatė ne dvidešimt metų festivaliui vadovavęs jo įkūrėjas ir simbolis Audronis Imbrasas, o nauja festivalio vadovė Gintarė Masteikaitė, pamažu perėmusi visas Lietuvos scenos meną labiausiai praturtinusias A. Imbraso pareigas. Bet kokių įstaigų vadovų pasikeitimas neretai sutinkamas abejonėmis, tačiau ilgalaikiai festivalio mylėtojai ir dalyviai, regis, nekvestionuoja nei tolesnių festivalių kokybės, nei naujos vadovės kompetencijų. Po pirmos festivalio dienos daryti išvadas yra pernelyg anksti, nors jau aiškėja, kad festivalis ir toliau išliks nepaprastai įvairialypis formos, idėjų, temų ir stilių prasmėmis.
Gegužės 12-ąją festivalį atidarė stipriausia Azijos šiuolaikinio šokio trupe tituluojama „Cloud Gate“ iš Taivano, parodydama spektaklius „Baltas vanduo“ ir „Dulkė“. Dvi vakaro dalys įkūnijo tris stichijas - vandenį, orą ir žemę. Vanduo - su kliūtimis ir ribomis nesusiduriantis tyrumas. Oras ir žemė - dulkės, į kurias galiausiai pavirsta kiekvieno žmogaus kūnas. Nenugalima jėga ir tai, kas lieka, kai jėga palaužiama. Amžinas vandens tekėjimas prieš nusėdusias ir nesitraukiančias dulkes. Taivanas nėra Kinija, tačiau toks priešingybių kaip viena be kitos neegzistuojančių jėgų sugretinimas scenoje galėtų įkūnyti vieną svarbiausių Dao principų. Tiksliau, jį ir įkūnyja, tik signalas publikai didžiąją spektaklio dalį buvo siunčiamas kiek per silpnai. Nepaisant neabejotino atlikėjų meistriškumo ir disciplinos (būtent šią, o ne meninę pusę akcentavo spauda), nemaža jų dalis pasirodė pernelyg panirę į save, tad judesius ir nuotaiką dažnai paversdavo reikiamos formos demonstravimu. Tuo tarpu būtent skirtingų krypčių energijos spinduliavimas reikalingas „Baltame vandenyje“ ir „Dulkėje“, siekiant dviejų polių jungties, kuri ir sukurtų išsvajotą priešpriešų vienovę. Tiesa, šiuo atžvilgiu labai padėjo muzikiniai kontrastai - lyriška fortepijono muzika ir I. Stravinskio „Requiem“ atliekantys styginiai. Tuo tarpu papildomos scenos priemonės - įvairiomis sąlygomis tekančio vandens vaizdų projekcijos pirmoje dalyje ir daugybė dūmų antroje dalyje - anaiptol. Aktorių kūnai atitinkamas materijas ir stichijas įkūnijo puikiai, temų suvokimui žiūrovus paruošė spektaklio pavadinimai, tačiau analizuojamą materiją scenoje iliustruojavo ir vaizdo projekcijos, tuomet ėmiau svarstyti - kuo mes, žiūrovai, nusipelnėme tokio nepasitikėjimo savo interpretavimo galimybėmis?
Festivalio organizatoriai džiaugėsi, kad trupės „Cloud Gate“ atvykimas kilstelėjo festivalio kartelę. Reikėtų pridurti, kad „Coud Gate“ atvykimo faktas taip pat galėtų padrąsinti tradiciškesnių šokio spektaklių gerbėjus, netgi baleto publiką, lankytis įvairesnių šokio stilių spektakliuose. Į visai kitokią auditoriją kaip tik nusitaikė antrasis atidarymo pasirodymas - trupės „Liquid Loft“ spektaklis „CANDY'S CAMOUFLAGE Imploding Portraits Inevitable“. Išėjus iš Taivano trupės spektaklio, kuriame absoliučiai viską kūrė šokėjų kūnai (pasislėpę nebent už dūmų antroje dalyje) ir žmogaus energija, patekau į aplinką, kurioje gyvas kūnas buvo antraeilis „personažas“, tarnaujantis technologijoms - pagrindinei saviraiškos ir komunikacijos priemonei. Ir tai nebuvo nei tema, nei problema, tai buvo tiesiog spektaklio forma, kurioje veikė trys skirtingų charakterių moterys, tarp jų ir viena iš trupės „Liquid Loft“ įkūrėjų kanadietė šokėja Stephanie Cumming. Pastaroji į Vilnių atvyko nėščia ir dėl tokios padėties spektaklis, panašu, įgijo naujų sluoksnių - didelę spektaklio dalį nepaleido mintis, kad šokėja specialiai išpūtusi pilvą siekė kvestionuoti tobulo kūno sąvoką. Pasirodo, nėra ką kvestionuoti, nes tai ir buvo tobulas kūnas pačia bendriausia ir natūraliausia prasme. Beje, nors kūrėjai su trimis šokėjomis scenoje akcentavo išskirtinai moterų likimus ir stereotipų joms kuriamą nesaugią aplinką, spektaklyje ryškiausiai suskambo žmogaus vienišumo tema. Nesinorėtų dėl žmonių vienišumo kaltinti technologijų, padedančių lengviau bendrauti virtualiai nei akis į akį. Vienišumą veikiau nulemia asmens tikrojo ir demonstruojamo charakterių neatitikimai. Priešingybė ir išsiskyrimas, kurio neapjugtų net Dao.
Pirma festivalio diena nubrėžė perspektyvą stipraus ir įvairiapusiško šokio savaitei. Tiesa, nebūtinai tokiai, kuri atimtų žadą (kas, anot spaudos, galėjo įvykti „Cloud Gate“ spektaklių metu); tačiau norisi tikėti, jog sulauksime ir kvapą gniaužiančių pasirodymų.
