Kas kartą pasiūlius atsakyti klausimus, dalyvauti užduotyje, lipti „į sceną“, visi vaikai staiga įsitraukdavo ir labai energingai konkuruodavo, kuris gaus pasireikšti.
Nors Rasą Samuolytę stebėti įdomu bet kokioje vaidybinėje situacijoje, Mamos personažas veikiau reprezentuoja tam tikrą diagnozę nei įkūnija žmogaus išgyvenimų prieštaringumą.
Birutė Banevičiūtė, kurdama „Neregėtą pasaulį“, prioritetu laikė ne tiek savo auditorijos jutimų stimuliavimą ir panardinimą į naujų pojūčių pasaulį, kiek supažindinimą su šiuolaikinio šokio menu.
Vienodai susvarbinant klimato kaitos, socialinės lyties, vartotojiškos visuomenės, galios santykių, seksizmo, radikalizmo temas, žiūrintieji nebeturi už ko griebtis.
Disleksija nėra sutrikimas, kuris apibrėžia žmogų. Žmogus yra daug daugiau nei diagnozė: jis turi savo svajones, jausmus ir tikslus – visa tai puikiai ir ištransliuoja spektaklis „Pasistengiau“.
Paradoksalu, kaip pasitelkdami Bergmano medžiagą ir jo estetiką, „Neištikimosios“ kūrėjai geba atsilaikyti ir paversti spektaklį savu manifestu apie kontrolę ir intymumą, bei jo griaunančią jėgą.
Gal toks amžiaus pasirinkimas yra tik triukas? Gal stebint spektaklį neverta koncentruotis į nurodomus metus, o moto [i]gyvenimas dar prieš akis[/i] yra vienodai reikšmingas įvairaus amžiaus žmonėms?
Užėmusi praktiškai visas kūrybines vietas spektaklio autorystėje, Dr. GoraParasit jausdama tai ar ne, leidžia savo požiūriui tapti ne tik tema, dominante, bet ir vienintele tiesa.
Spektaklis-fantazija „Žemaitėjė“: šiandien teatre nedažnai tenka matyti tokią meilę atliekamam kūriniui, kokia „Menų spaustuvėje“ dalijosi Rugilė Latvėnaitė ir Ieva Pakštytė.
