Spektaklių mėsa – absurdiški įvykiai

Vita Mozūraitė 2008-09-24 Lietuvos rytas, 2008 09 24
Jo Stromgrenas. Nuotrauka iš lalsace.fr

aA

J.Stromgrenas mėgsta iš paprastų problemėlių kurti ilgas istorijas.

Lietuvoje retai pamatysi žiūrovus, kurie iš teatro išeitų šypsodamiesi. Mūsų vaidinimai neretai tyrinėja tokias rimtas problemas, kad juokas neima. Jo Stromgreno spektakliai – kitokie.

Šio pasaulinio garso norvegų choreografo kūriniai visuomet lengvi, žaismingi, juokingi. Tik pačioje jų pabaigoje atskleidžiama giluminė prasmė.

Tuo galėjome įsitikinti prieš kelias dienas „Menų spaustuvėje“ žiūrėdami J.Stromgreno spektaklius „Polaroidas“ ir „Visuomenė“. Pirmajame vaidino Grenlandijos aktoriai, kalbantys gimtąja inuitų kalba. Antrajame šokio kalba buvo pasakojamas detektyvas apie kavos klubo išdaviką.

Lietuvoje viešėjęs J.Stromgrenas atsakė į „Lietuvos ryto“ klausimus.

- Ar kurdamas spektaklį iš anksto nuspėjate, kokius žiūrovų sielos kampelius paliesite?

- Daug kas priklauso nuo to, kokiame krašte spektaklis bus vaidinamas.

Kinai „Visuomenę“ suprastų kitaip, nes šiame spektaklyje naudojamas kinų propagandinis paveikslas, o ant grindų parašytas Kinijoje kažkada buvęs populiarus šūkis: „Mesk šalin prijuostę ir padėk suklestėti kiaulių fermai“.

Libane, Izraelyje, Palestinoje žmonės juokėsi iš žiaurių kankinimo scenų. Tai mus šokiravo. Spektaklyje girdimos sproginėjančios bombos – jų kasdienybė. Lietuviai juokėsi, kai atpažino savo praeitį.

- Kuriate spektaklius apie uždaras bendruomenes, kurios sprendžia savo vidines, bet kartu ir žmogiškąsias problemas. Kur ieškote siužetų?

- Aplink tiek absurdiškų įvykių! Mėgstu iš paprastos problemėlės sukurti istoriją. Taip atsirado ir „Visuomenė“ – kavos mėgėjai viename puodelių netikėtai randa naudotą arbatos maišelį.

„Ligoninėje“ pasakoju apie ligoninę, kurioje nėra nė vieno ligonio, o seselės žaloja viena kitą, kad turėtų ką gydyti. „Vienuolyne“ praradusios tikėjimą vienuolės ieško, kas tą tikėjimą joms grąžintų.

Stengiuosi kurti ne teatrą, o aplinkos komentarus. Aš palieku žmonėms galimybę patiems interpretuoti istoriją. Tiesa, pasitaiko žmonių, kurie labai paviršutiniški – pradėję juoktis jie nustoja mąstyti ir nemato tiesos.

Man visuomet labai patiko aktorius Charlie Chaplinas. Jo filmai linksmi, bet kartu pilni stiprios visuomenės kritikos. Aš irgi to siekiu.

- Kodėl „Polaroidą“ kūrėte Grenlandijoje?

- Grenlandija – senų tradicijų kraštas, ten vis dar gyvuoja gentinė bendruomenė. Žinoma, Grenlandijos gyventojai, kaip ir mes, kalba angliškai, žiūri televiziją. Bet jų mąstymas visai kitoks. Tiesą sakant, jie mane pasikvietė.

Buvo labai sunku kurti šiuolaikinį spektaklį apie Grenlandiją su Grenlandijos artistais, bet svarbiausia, kad jie gavo galimybę pasirodyti kituose kraštuose.

- „Polaroide“ skamba ne jūsų išgalvota kalba?

- Ne, tai inuitų kalba. Bet koks skirtumas? Visam pasauliui ši kalba nesiskiria nuo mano sukurtos abrakadabros.

- Kas sukūrė istoriją apie keistuolį nebylį, sugalvojusį keliauti į šiaurę ieškoti savo šaknų?

- Aš. Grenlandija labai toli nuo Lietuvos. Žiūrėdamas čia savo spektaklį pamačiau, kad jūs ne viską suprantate. Spektaklyje daug sluoksnių, kurie kitose šalyse nėra suprantami, bet Grenlandijos gyventojams jie yra svarbūs.

- Kuo save laikote – režisieriumi ar choreografu?

- Ir tuo, ir tuo. Mano išsilavinimas – choreografija. Bet dabar turiu net tris profesijas: esu choreografas, teatro direktorius ir režisierius. Dar kuriu pjeses, priklausau dramaturgų sąjungai.

Jau penkiolika mano pjesių pastatytos Norvegijos teatruose. Kuriu tik per atostogas. Stengiuosi nelaužyti galvos dėl choreografijos ar spektaklio turinio. Viskas savaime susiklosto mano galvoje. Scenoje stengiuosi neimprovizuoti.

- Ar atskleisite paslaptį, apie ką bus kitas jūsų spektaklis?

- Tai bus lėlių spektaklis vokiečių kalba. Jame vokietė mokinukė kalbėsis su rašytoju Knutu Hamsunu, gulinčiu mirties patale.

Spektaklyje bus kalbama ir apie K.Hamsuno bendradarbiavimą su fašistais, nes ši istorija ne tik kupina paslapties, bet ir suteikia galimybių gilintis į žmogaus psichologiją.

Choreografas jaučia simpatijas Lietuvai

* 38 metų J.Stromgrenas yra vienas novatoriškiausių ir sėkmingiausiai kuriančių norvegų choreografų.

* Menininkas studijavo šokį ir choreografiją Norvegijos nacionalinėje baleto ir šokio kolegijoje, vėliau buvo norvegų šiuolaikinio šokio trupės „Carte Blache“ šokėjas. 1998 m. jis įkūrė savo kompaniją „Jo Stromgren Kompani“ (JSK).

* 1994 m. J.Stromgrenas debiutavo kaip choreografas. Jis iki šiol sukūrė daugiau kaip 40 šokio kompozicijų ir spektaklių.

* J.Stromgrenas yra pelnęs nemažai įvairių apdovanojimų. Jis gastroliavo daugelyje pasaulio šalių.

* Lietuvoje menininkas jau pristatė savo spektaklius „Vyriškos misterijos“, „Šokis lenkiasi futbolo menui“, „Atvykimas“, „Ten“, „Tok pisin“, „Ligoninė“.

* 2003 m. J.Stromgrenas Neringoje ir Kaliningrado srityje nufilmavo savo pirmąjį kino kūrinį „Kelionės tikslas: Maskva“ („Destination Moscow“), kurio premjera įvyko Lietuvoje.

LRYTAS.LT

recenzijos
  • Ištrūkti iš ten, kur svajonė įmanoma

    Artūro Areimos režisuoto spektaklio „Lūšies valanda“ prasmės skirtos ne įžodinti, bet išjausti, kaip norma virsta žiaurumu, o už smurto slypi vaikiškai tyra kova dėl svajonės utopijos.

  • Virpėti. Iš malonumo

    Stipriausiai „tremolo“ veikia ne faktai ir surinkta medžiaga, bet patys kūnai. Kūrėjos, vis pildydamos kūniškumo kontekstą, pasiekia kulminaciją ir pastato priešais žiūrovus nuogą kūną, jį normalizuodamos.

  • Aktorystė kaip išsigelbėjimas

    Ar meno jėga stipresnė už psichoterapijos, žino tik pati aktorė. Tačiau akivaizdu, kad didelei daliai publikos „Šventoji“ gali tapti apvalančia, stiprybės ar paguodos suteikiančia patirtimi.

  • Dėmesingumo praktika ir permainingas ryšys

    „Vienudu“ – intymus, daugialypis dviejų vyrų ir jų kūnų susidūrimas aikštelėje. Sukauptais, sulėtintais judesiais jie kantriai dekonstruoja, atveria žingsnelių, šokio kompozicijų pirminį pradą.

  • Kai svarbiausia – teatras

    Ši knyga primena, kad dauguma mūsų, kaip ir Paulėkaitė, į teatrą atėjome iš meilės ir sudievinimo, siekdami, kad jis būtų „ne šiaip poilsio vieta, o tai, ko žmogui būtinai reikia, kad jisai išgyventų“.

  • Paprasta recenzija

    Mildos Mičiulytės „Guliveris nori užaugti“ Vilniaus teatre „Lėlė“ – tai toks paprastumas, kuriuo gera mėgautis. Vientisas ir saugus paprastumas, kuriame gimsta pasitikėjimas meno kūriniu.

  • Tarsi būtume kartu mirę

    Visi „Requiem“ veikėjai pristatomi kaip nesąmoningo troškimo, verčiančio susilaukti vaikų, įkaitai, išpažįstantys visuotinai priimtiną tiesą, skelbiančią, kad vaikai yra nekvestionuojamas gėris.

  • Apie sąžinės kompromisus ieškant gero teatro

    Esu tikra, kad Krymovas stato spektaklius būtent apie Rusiją. Tiksliau, jis stato apie save, tad išvengti to, kame augai, brendai ir išgyvenai visus svarbius kūrybinius etapus, yra neįmanoma.