Spektaklių mėsa – absurdiški įvykiai

Vita Mozūraitė 2008-09-24 Lietuvos rytas, 2008 09 24
Jo Stromgrenas. Nuotrauka iš lalsace.fr

aA

J.Stromgrenas mėgsta iš paprastų problemėlių kurti ilgas istorijas.

Lietuvoje retai pamatysi žiūrovus, kurie iš teatro išeitų šypsodamiesi. Mūsų vaidinimai neretai tyrinėja tokias rimtas problemas, kad juokas neima. Jo Stromgreno spektakliai – kitokie.

Šio pasaulinio garso norvegų choreografo kūriniai visuomet lengvi, žaismingi, juokingi. Tik pačioje jų pabaigoje atskleidžiama giluminė prasmė.

Tuo galėjome įsitikinti prieš kelias dienas „Menų spaustuvėje“ žiūrėdami J.Stromgreno spektaklius „Polaroidas“ ir „Visuomenė“. Pirmajame vaidino Grenlandijos aktoriai, kalbantys gimtąja inuitų kalba. Antrajame šokio kalba buvo pasakojamas detektyvas apie kavos klubo išdaviką.

Lietuvoje viešėjęs J.Stromgrenas atsakė į „Lietuvos ryto“ klausimus.

- Ar kurdamas spektaklį iš anksto nuspėjate, kokius žiūrovų sielos kampelius paliesite?

- Daug kas priklauso nuo to, kokiame krašte spektaklis bus vaidinamas.

Kinai „Visuomenę“ suprastų kitaip, nes šiame spektaklyje naudojamas kinų propagandinis paveikslas, o ant grindų parašytas Kinijoje kažkada buvęs populiarus šūkis: „Mesk šalin prijuostę ir padėk suklestėti kiaulių fermai“.

Libane, Izraelyje, Palestinoje žmonės juokėsi iš žiaurių kankinimo scenų. Tai mus šokiravo. Spektaklyje girdimos sproginėjančios bombos – jų kasdienybė. Lietuviai juokėsi, kai atpažino savo praeitį.

- Kuriate spektaklius apie uždaras bendruomenes, kurios sprendžia savo vidines, bet kartu ir žmogiškąsias problemas. Kur ieškote siužetų?

- Aplink tiek absurdiškų įvykių! Mėgstu iš paprastos problemėlės sukurti istoriją. Taip atsirado ir „Visuomenė“ – kavos mėgėjai viename puodelių netikėtai randa naudotą arbatos maišelį.

„Ligoninėje“ pasakoju apie ligoninę, kurioje nėra nė vieno ligonio, o seselės žaloja viena kitą, kad turėtų ką gydyti. „Vienuolyne“ praradusios tikėjimą vienuolės ieško, kas tą tikėjimą joms grąžintų.

Stengiuosi kurti ne teatrą, o aplinkos komentarus. Aš palieku žmonėms galimybę patiems interpretuoti istoriją. Tiesa, pasitaiko žmonių, kurie labai paviršutiniški – pradėję juoktis jie nustoja mąstyti ir nemato tiesos.

Man visuomet labai patiko aktorius Charlie Chaplinas. Jo filmai linksmi, bet kartu pilni stiprios visuomenės kritikos. Aš irgi to siekiu.

- Kodėl „Polaroidą“ kūrėte Grenlandijoje?

- Grenlandija – senų tradicijų kraštas, ten vis dar gyvuoja gentinė bendruomenė. Žinoma, Grenlandijos gyventojai, kaip ir mes, kalba angliškai, žiūri televiziją. Bet jų mąstymas visai kitoks. Tiesą sakant, jie mane pasikvietė.

Buvo labai sunku kurti šiuolaikinį spektaklį apie Grenlandiją su Grenlandijos artistais, bet svarbiausia, kad jie gavo galimybę pasirodyti kituose kraštuose.

- „Polaroide“ skamba ne jūsų išgalvota kalba?

- Ne, tai inuitų kalba. Bet koks skirtumas? Visam pasauliui ši kalba nesiskiria nuo mano sukurtos abrakadabros.

- Kas sukūrė istoriją apie keistuolį nebylį, sugalvojusį keliauti į šiaurę ieškoti savo šaknų?

- Aš. Grenlandija labai toli nuo Lietuvos. Žiūrėdamas čia savo spektaklį pamačiau, kad jūs ne viską suprantate. Spektaklyje daug sluoksnių, kurie kitose šalyse nėra suprantami, bet Grenlandijos gyventojams jie yra svarbūs.

- Kuo save laikote – režisieriumi ar choreografu?

- Ir tuo, ir tuo. Mano išsilavinimas – choreografija. Bet dabar turiu net tris profesijas: esu choreografas, teatro direktorius ir režisierius. Dar kuriu pjeses, priklausau dramaturgų sąjungai.

Jau penkiolika mano pjesių pastatytos Norvegijos teatruose. Kuriu tik per atostogas. Stengiuosi nelaužyti galvos dėl choreografijos ar spektaklio turinio. Viskas savaime susiklosto mano galvoje. Scenoje stengiuosi neimprovizuoti.

- Ar atskleisite paslaptį, apie ką bus kitas jūsų spektaklis?

- Tai bus lėlių spektaklis vokiečių kalba. Jame vokietė mokinukė kalbėsis su rašytoju Knutu Hamsunu, gulinčiu mirties patale.

Spektaklyje bus kalbama ir apie K.Hamsuno bendradarbiavimą su fašistais, nes ši istorija ne tik kupina paslapties, bet ir suteikia galimybių gilintis į žmogaus psichologiją.

Choreografas jaučia simpatijas Lietuvai

* 38 metų J.Stromgrenas yra vienas novatoriškiausių ir sėkmingiausiai kuriančių norvegų choreografų.

* Menininkas studijavo šokį ir choreografiją Norvegijos nacionalinėje baleto ir šokio kolegijoje, vėliau buvo norvegų šiuolaikinio šokio trupės „Carte Blache“ šokėjas. 1998 m. jis įkūrė savo kompaniją „Jo Stromgren Kompani“ (JSK).

* 1994 m. J.Stromgrenas debiutavo kaip choreografas. Jis iki šiol sukūrė daugiau kaip 40 šokio kompozicijų ir spektaklių.

* J.Stromgrenas yra pelnęs nemažai įvairių apdovanojimų. Jis gastroliavo daugelyje pasaulio šalių.

* Lietuvoje menininkas jau pristatė savo spektaklius „Vyriškos misterijos“, „Šokis lenkiasi futbolo menui“, „Atvykimas“, „Ten“, „Tok pisin“, „Ligoninė“.

* 2003 m. J.Stromgrenas Neringoje ir Kaliningrado srityje nufilmavo savo pirmąjį kino kūrinį „Kelionės tikslas: Maskva“ („Destination Moscow“), kurio premjera įvyko Lietuvoje.

LRYTAS.LT

recenzijos
  • Kai fermentacija sustoja

    Tiek dramaturginė, tiek aktorinė Martyno Nedzinsko linija – tokia vientisa, išbaigta ir drauge tokia pavydėtinai apgailėtina, kad galėtų tapti vadovėliniu degradavusio, amžinai mitologinę kaltę jaučiančio individo pavyzdžiu.

  • Pažvelgti lakštingalai į akis

    Tai originalus lietuviškos erdvės įveiklinimas, net čia ir dabar kuriama jos personifikacija: juk senos Trakų Vokės dvaro sodybos durys ir grindys taip pat girgžda, o jo erdvės – ne tik istorijos saugykla, bet ir dabartis.

  • Neužrūgęs pasaulis

    Sunku pasakyti, kiek iš tiesų yra sąmoningos „Fermentacijoje“ matomos citatos. Tik aiškiai matyti už jų plytinti tuštuma – taip, kaip už mobilių aikštelių lūkuriuojantis didžiulis scenos erdvės gylis.

  • Pagarbiai, iš tolo, iš garso

    „Sayonakidori“ lakštingala pragysta apie buvimą ikiracionaliame kultūros patyrime, kur užsimerkusi, net sėdėdama Trakų Vokės dvare, galiu tolumoje pamatyti Fudži kalną. Ar bent jo paveiksliuką.

  • Klounada ir Shakespeareʼas

    Režisierius Žilvinas Beniušis yra romantikas, bent jau toks atrodė spektaklyje „Romeo ir Džuljeta“, nutildantis juoką ir aplinkos triukšmą ir leidžiantis skleistis būtent meilės scenoms.

  • Nusikaltimas narcizų pievoje, stebint kiškiui

    Kol spektaklis plepa, tikrasis meno kūrinys įvyksta keliuose smulkučiuose momentuose, kurie iš tiesų turi potencialo pakeisti vidinę žiūrovo būseną, o ne tik užsiimti nesiliaujančiu jo informavimu.

  • Tarp scenos ir gyvenimo

    Pablo Larraíno filmas į Callas žvelgia kaip į prisiminimuose skendinčią, kiek sutrikusią figūrą. Pompastikos šiame pasakojime nėra daug, veikiau bandoma atskleisti žmogišką, pažeidžiamą Callas.

  • Tylos garsai

    Nuo Shakespeare’o laikų buvo sakoma, kad scenoje neturi būti kėdžių. Šiais laikais jokios nuostatos neegzistuoja, tačiau kėdėse įkalinti personažai turi būti maži dievai, kad sugebėtų prasmingai įkaitinti atmosferą.