Nacionalinio dramos teatro vadovai prieš savo kadencijos pabaigą metė ilgus metus puoselėtą planą: pagaliau pastatyti Fiodoro Dostojevskio „Velniai”. Po įvairių siūlymų ir jau kelis kartus girdėtų „beveik susitarimų” su Oskaru Koršunovu (inscenizaciją „beveik rašė” Sigitas Parulskis) pagaliau scenos šviesą išvydo „Demonai. Nelabieji. Apsėstieji. Kipšai”, kuriuos pabandė suvaldyti Jonas Vaitkus.
Sausio vidury „Meno forte” parodytas naujos Mariaus Ivaškevičiaus pjesės „Artimas miestas” eskizas nebuvo reklaminis masalas ar privalomas atsiskaitymas būsimo spektaklio rėmėjams (šį nepriklausomą projektą prodiusuoja „Audronio Liugos produkcija” drauge su tarptautiniu projektu SEAS ir Europos scenos menų organizacija THEOREM). Jį greičiau išprovokavo darbo autorių būtinybė susigaudyti, ar gera kryptimi einama, lyg šachmatų žaidime susiskaičiuoti nukirstas ir išsaugotas figūras.
„Virto ąžuolai” – penktasis režisieriaus Agniaus Jankevičiaus sceninis kūrinys pirmiausia pribloškė neapsakomu liūdesiu. Spektaklis, kuriame kibirkščiuoja subtilus humoras, vis dėlto skleidžia pesimistinę gaidą, kuri verčia susimąstyti ne vien apie šio spektaklio meninį kontekstą, bet ir apie jauno menininko poziciją šiandienos teatre.
Kišeninėje Menų spaustuvės salėje pradėtas rodyti neįprastas spektaklis. Pašalietis gal ir nesuprastų, ar tai tikras teatras – ratu sėdi dešimt jaunų vaikinukų ir merginų ir pasakoja vieni kitiems kažkokias istorijas. Pasakoja ir čia pat jas pavaizduoja… Bet pašalietis vargu ar užsuktų į šią salę, o jeigu užsuktų, tiesiog šiaip sau, manau, būtų maloniai nustebintas.
Ar žiūrėjote kada iš dvylikto aukšto žemyn? Ką pajutote? Traukia? Kaip pasakytų pjesės autorius Jevgenijus Griškovecas, savo kartos egzistencinio nerimo reiškėjas, – taip veikia šiuolaikinio miesto trauka, sudirgusios sąmonės trauka, nes atpažįstame nevalingai žemyn dardančius savo gyvenimus. Iš šios miesto traukos gimusi dramaturgo išpažintis paveikė ir spektaklio kūrėjus.
Mes labai mėgstam Jevgenijų Griškovecą. Mes – tai tie, kurie matė bent vieną jo spektaklį, kai jis prie keletą metų keletą kartų buvo Vilniuje ar Kaune. Mus jis taip nupirko savo nuoširdumu, kuris „naujuoju sentimentalizmu” dabar vadinamas, kad kai kurie (kai kurios) net jį švelniai ėmė vadinti „Ženečka” – na, tarsi kokį savo pliušinį meškiuką glaustų.
Erdvė atsiranda, perrėžus ją anglimi, ant pilkšvais tapetiniais ornamentais išmargintos (ne tuščios, ne baltos–ekraninės) plokštumos nubrėžus gyvybiškai svarbaus, būtino horizonto liniją. Nuo jos švyturio gyventojas – jo svajotojas, sapnuotojas, piešėjas demiurgas – pradeda kurti savo pasaulio ribas ir beribystes, jį įkūnijančius daiktus, gyvius, žodžius.
Praėjusį savaitgalį Kauno valstybiniame dramos teatre įvykusi Thimothée de Fombelle’io „Švyturio” premjera – Jean-Luco Lagarce’o „Tolimos šalies” tęsinys, brolis dvynys. Šį kartą režisierius Gintaras Varnas sąmoningai siekė tęstinumo. Spektaklis – varniškas, nuoseklus, atpažįstamas.
Praėjusį savaitgalį kaip tyčia užderėjo premjerų. Jos išsidėliojo labai sklandžiai – po spektaklį kas vakarą, o svarbiausia – išskleidė nemažą teatro pasiūlos žiūrovams paletę: nuo didesnio iki mažesnio formato, nuo detektyvo iki buitinių refleksijų, nuo Vilniaus iki Kauno – Agathos Christie „10 indėniukų”, Michailo Bulgakovo „Šuns širdis”, Jevgenijaus Griškoveco „Miestas”.
