Stebint veiksmą pasirodė, kad „nežinojimas“ pasirinktas dar tikslingiau, nes pjesė kaip tik apie jį ir apie jau žinomų dalykų trapumą. Čia ne tik žiūrovai nežino, kur atsidūrę, bet ir scenoje veikiantys asmenys. Vienas kitam jie nei artimesni, nei tolimesni negu bet kuriam, sėdinčiam salėje.

… Bet juk O’Neillo pjesėje kaip personažų egzotiškos fantastinės svajonės simbolis figūruoja kapitono Adamo Branto burlaivis – kliperis? Burlaiviai, kaip žinia, neturėjo garo sirenų, jų signalas buvo varpas…

Areima, kaip tikras lietuviškai rusiškos režisūros mokyklos auklėtinis, „Prakeiktuosiuose“ situaciją ir veikėjų poelgius motyvuoja iš esmės psichologiškai. Bet psichologinė motyvacija čia – anaiptol nepakankama.

Daugiausia dėmesio Stanislovas Rubinovas sutelkia į darbą su aktoriumi, o apie visa kita, regis, nė nepagalvota. Režisierius naudojasi primityviomis detalėmis, jo sprendimai labai tiesmuki, tekstas perskaitytas pernelyg tiesiogiai, spektaklis atrodo kone mėgėjiškas.

Šio spektaklio personažai dažnai primena šachmatų figūras, judančias pagal neįveikiamas schemas. Kas tų schemų autorius? Dievai, likimas ar Sigmundas Freudas? Kas žaidžia šią partiją – O’Neillas ir Areima? Kas nugali?

Giedrės Ubartaitės ir Eglės Sirvydytės spektaklis „Mono tyla”: Kas pirmiau – šokis ar muzika? Dar viena šiųmetinė „Atviros erdvės” premjera „Mono tyla” teigia, kad abi šios dalys turi atsirasti kartu.

Kodėl negaliu visu balsu sušukti, kaip apie kai kuriuos kitus Kauno teatre matytus pastatymus: „Bravo, Metre“? Kas trukdo priimti ir suvokti režisieriaus koncepciją, sumanymo esmę? Kodėl nepalieka įspūdis – nebaigtas, nesudėliotas, fragmentiškas darbas?

Juokingai susilenkęs Jurašas lygia greta su Laucevičiaus Kreontu azartiškai vaidina tarsi groteskinį jo šaržą. Matyti didžiulė vaidybinė Jurašo sugestija, energija ir veržlus temperamentas. Štai toks yra jo repetavimo būdas.