Spektaklis „Persona“, kurį jauna režisierė Agnė Dilytė pastatė pagal švedų režisieriaus Ingmaro Bergmano to paties pavadinimo filmą, dar kartą parodė, kad gera literatūros arba kino medžiaga jokiu būdu neužtikrina teatrinės sėkmės.
Sostinėje įsikūrusioje „Menų spaustuvėje“ savaitgalį parodytos „Personos“ kūrėjai spektaklio dramaturginiu pagrindu pasirinko pasaulinio kino legendą. Bet tuo patys sau ant pečių užsikrovė sunkiai įgyvendinamą uždavinį.
Savaime aišku, kad spektaklis bus ne tiktai lyginamas su savo pirmtaku. Ne mažiau pavojinga atrodo ir pernelyg prisirišti prie pirminio kūrinio - gresia būti apkaltintam plagijavimu.
Daug dramaturginių skylių
Iš nemažai pagal kino filmus Lietuvoje ir užsienyje statytų spektaklių teko matyti bene vienintelį sėkmingą dramos pastatymą. Tai - prieš dvejus metus Varšuvos „Teatr Rozmaitosci“ scenoje lenkų režisūros žvaigždės Grzegorzo Jarzynos sukurtas spektaklis „Teoremat“ pagal Piero Paolo Pasolini kino scenarijų. Lenkų režisierius pasitelkė grandiozinį scenos technikos aparatą ir, galima sakyti, atkūrė sudėtingo P.P.Pasolini kino montažo įspūdį.
Tik taip G.Jarzynai pavyko išsaugoti kinematografišką dinamiką ir užpildyti visas dramaturgijos spragas, atsirandančias medžiagą perkeliant iš kino ekrano į teatro sceną. Šito, deja, nepavyko padaryti jaunai režisierei A.Dilytei. Pagrindinė ir bene vienintelė svarbi jos „Personos“ problema - daugybė dramaturgijos skylių, atsiradusių, matyt, dėl per didelio pasitikėjimo pačiu I.Bergmanu.
Teatras - iškalbingas
Sutinku, kad žiūrovui naudinga prieš spektaklį susipažinti su pjese ar šiuo atveju kino filmu. Bet neprivaloma. Teatras jau senokai nėra, kaip mėgstama sakyti, literatūros tarnaitė.
Esu įsitikinęs, kad jei norint suvokti spektaklį (bent paviršutiniškai) būtina susipažinti su statoma medžiaga, spektaklio paprasčiausiai nėra. Kokybiškam teatrui niekada nereikia „naudojimo instrukcijos“. Ir nors konteksto žinojimas praplečia suvokimo lauką, geras teatras - iškalbingas.
Svarbus dalykas, kurio neretai pasigendu Lietuvos teatre, yra elementarus gebėjimas papasakoti istoriją. O papasakoti ją galima ne vien žodžiais, bet ir į rišlų dramaturginį audinį suaugančiais scenovaizdžio elementais, muzikine partitūra, aktoriaus kūnu, mimika, gestu ir kitais sceniniais ženklais.
Tarkime, Eimunto Nekrošiaus spektaklius galima „skaityti“ vien per metaforinius įvaizdžius, o raktu į Oskaro Koršunovo spektaklius gali tapti fizinė ekspresija ir aktoriaus kūno raiška.
Jaunojo mūsų teatro atstovų gebėjimas kurti sceninę dramaturgiją kelia daug abejonių. O naujoji „Persona“ šią mūsų teatro bėdą puikiai iliustruoja. Sakytum, spektaklio autoriai daugiausia dirbo ten, kur to mažiausiai reikėjo. O sukurpti bent apyrišlio sceninio pasakojimo kūrėjams, manyčiau, nepavyko.
Stokojo nuoseklumo
Spektaklio dailininkas Artūras Šimonis sceną pavertė sterilia balta erdve. Joje dominuoja penki ryškūs sceniniai ženklai: visą galinę sieną užimanti vaizdo projekcija, ilga siaura pakyla (sakytum, altorius), stiklinis indas su vandeniu, didžiulė plunksnų krūva ir virš vaidybos aikštelės pakabinti milžiniški ryklio nasrai.
Bet nei šie scenovaizdžio elementai, nei vaizdo projekcijoje reprodukuojami vaizdai (nuo žvejų tinklo iki skraidančios lėkštės, nuo karinio kreiserio iki televizinio mirgėjimo) aiškesnės prasmės neįgyja. Efektinga, asketiška, gražu, tačiau nerišlu ir tuščia.
Lygiai tokie patys pasirodė ir spektaklyje vaidinę aktoriai - Severija Janušauskaitė, Jovita Balčiūnaitė ir Tadas Grynas. Gražūs, plastiški, emocingi, bet šaudantys tuščiais šoviniais. Gal tai nuskambės ciniškai, bet plačiau apie aktorių darbus rašyti nematau prasmės.
Kaip neverta kalbėti apie nenupiešto natiurmorto potėpius ar simbolines spalvų reikšmes. Šiuo atveju neįvyko spektaklis. Ar instaliacija, kaip šį reginį pavadino jo autoriai.
Konkretumo, nuoseklumo stoka neleido „Personai“ užaugti iki visaverčio scenos meno kūrinio. Nors vis dėlto buvo labai gražu!
