„Menas turi būti nepatogus“, girdime sakant menininkus, kritikus, filosofus, kitus kultūros elitu laikomus žmones. Taip sakau ir aš. Tik ilgą laiką nesusimąsčiau, kad pati, kaip ir daugelis smalsesnių liberalių pažiūrų žmonių, mene labai retai susiduriu su tuo, ką nuoširdžiai nemalonu matyti.
Kaip, matyt, priklauso išsilavinusiai visuomenei, Lietuvos teatre vyrauja dekonstrukcijos ir kompromisai. Perkratę savo galvose iki šiol matytus kūrinius, kur kas daugiau rastume tokių, kurių autoriai siūlo savitą mąstymą, individualias reiškinių interpretacijas ir galimybę priimti darbą taip, kaip žiūrovui norisi, nei tokių, kuriuose temos pateikiamos pakankamai plikai ir atvirai, o žiūrovams siūloma prieš reflektuojant kūrinį kurį laiką pabūti problemoje ir ją realiai patirti.
Visgi kažkas panašaus neseniai nutiko Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) premjeroje „Mirgėjimas“. Tai - keturis vakarus iš eilės po vieną valandą privačioje feisbuko grupėje vykęs veiksmas, kuriam pagrindus paruošė režisierius Augustas Gornatkevičius, dramaturgė Paulina Okunytė, vaizdo menininkas Ridas Beržauskas, medijų menininkas Gytis Dovydaitis ir NKDT aktorių komanda. Temų ir diskusijų ašis - sąmokslo teorija, kurios šalininkai valdo grupę, į kurią prijungiami „Mirgėjimo“ žiūrovai.
Neretai sąmokslo teorijos laikosi ant prieštaringų dalykų: pavyzdžiui, neadekvataus žmonių noro žinoti „tikrąją tiesą“ ir fakto, kad šioje Žemėje dėl beveik nieko negalime būti tikri. Tačiau kaip sukurti žiūrovais manipuliuojančią sąmokslo teorijos simuliaciją, jei „Mirgėjimo“ publika puikiai žino atsidūrusi netikroje situacijoje (spektaklyje)? Šiuo atžvilgiu kūrybinė komanda sėkmingai pasitelkia sąmokslo teorijų autorių kūrybai būdingą bruožą - išgalvotus dalykus pateikia pramaišiui su realiais faktais.
Prisijungę prie grupės iškart matome keletą įrašų, kurių dalis sukurta spektakliui, o dalis - internete atrasta medžiaga. Šalia to, natūralios aplinkybės „Mirgėjime“ taip pat kūrė realybės bei fikcijos priešpriešą, kuri pasirodė kur kas įdomesnė nei sąmoningai parinktas grupės turinys. Pirmą, pakankamai nykų spektaklio vakarą manipuliacijos susikūrė aktyvesnių žiūrovų dėka. Kol grupėje nepateikta pakankamai įrankių suprasti, kurie vardai priklauso personažams, negalime jų atskirti nuo publikos. Pati kurį laiką visus aktyvesnius komentatorius laikiau personažais ir buvau tikra, kad tie patys aktoriai rašo iš kelių skirtingų paskyrų. Netgi išsirinkau mėgstamiausią, tačiau greitai paaiškėjo, kad tai - žiūrovas.
„Mirgėjimui“ pasibaigus, mano mėgstamiausias „personažas“ spektaklį pavadino pirmąja lietuviška alternatyvios realybės žaidimo (alternate reality game, sutrumpintai - ARG) versija. Išskyrus tai, kad ARG paprastai valdomas dirbtinio intelekto (spektaklį kontroliavo gyvi žmonės; kita vertus, jų veiklą apibrėžė feisbuko galimybės), palyginimas nėra toks jau netikslus. „Mirgėjimo“ metu kūrėjai veikia pagal iš anksto numatytą planą, o publika gali terptis į esamojo laiko įvykių srautą ir savo komentarais (klausimais, patarimais, patyčiomis ir t. t.) daryti įtaką spektaklio įvykiams bei aktorių tekstams.
Įdomu, kad spektakliui pasibaigus, viskas pasirodė besą atvirkščiai - ne publika darė įtaką aktorių veiksmams, bet aktoriai tapo inspiracija žiūrovų improvizacijoms. Kodėl taip įvyko? Numanau, dėl dviejų priežasčių. Pirma - susidūrus teatrui ir realybei, pastaroji paprastai nugali. Antra - feisbuko grupė, priešingai nei pakelta teatro scena, sulygino žiūrovų ir aktorių reikšmę spektakliui. Tokiose aplinkybėse publika natūraliai nusvėrė įtaką savo pusėn, nes neprivalėjo laikytis taisyklių, apibrėžusių aktorių veiklą. Taip premjeros metu „Mirgėjimo“ kūrėjai sėkmingai „užvedė“ žiūrovus, tačiau nesugebėjo jų koordinuoti taip, kad reikšmingiau išlaikytų ir plėtotų savo pačių pasirinktas temas.
Tiesa, pirmojo „Mirgėjimo“ metu viena aktorių paslinko taisyklių apibrėžtą ribą, įrodydama, kad žiūrovai gali būti tokie pat nesaugūs, kaip ir užduotimis apriboti aktoriai. Didelės pagarbos verta aktorė-veikėja, sugebėjusi laiku ir vietoje pasiųsti ją įžeidusią žiūrovę nachui. Tai - organiškas kuriamo personažo poelgis, pastūmėjęs spektaklį į naują santykio su žiūrovais lygmenį: aktorė atsisakė gerbti žiūrovą kaip svečią ir priėmė jį kaip lygiavertį žaidėją, duodama tai, ko žmogus, jos manymu, nusipelnė savo elgesiu. Čia pirmą ir vienintelį kartą per keturis vakarus iškilo klausimas: ar jie iš tiesų tik vaidina?
Apskritai žiūrovai kol kas atrodo esą ryškesni „Mirgėjimo“ kūrėjai už tikruosius autorius. Greta aktorių, komentaruose ir tiesioginiuose vaizdo įrašuose kūrusių puikius ir įtikinamus tipažus, spektaklio gyvybei reikalingo kraujo įliejo būtent žiūrovai. Gali būti, kad to ir buvo siekta - juk socialinių tinklų kasdienybėje tikrosios aistros verda komentaruose, paprastai nuklystančiuose į visai kitas temas, nei komentuojamos medžiagos. Lygiai taip pat „Mirgėjimo“ žiūrovai sukūrė atskirą spektaklį, grynąją komediją, turinčią labai nedaug bendra su autorių pasiūlyta informacija. Tiesą sakant, bendrumų tiek mažai, kad neabejoju, jog panašūs komentarai ir juokai gimtų absoliučiai bet kurioje temoje.
Tad kas iš tos „Mirgėjime“ pateiktos sąmokslo teorijos? Pirmiausia tai, ką minėjau teksto pradžioje - galimybė pabūti situacijoje, nuo kurios kai kurie esame linkę bėgti. Nepamenu, kada iki „Mirgėjimo“ paskutinį kartą žiūrėjau ar skaičiau apie sąmokslo teorijas ilgiau nei penkiolika sekundžių. Tikiu, kad sugebu daugelį jų atpažinti ir griežtai atsisakau skirti tam savo laiką. NKDT surinkta komanda privertė kelis vakarus stebėti, kaip vyksta teorijų sklaidos procesai, kokia yra jas skleidžiančių ir ant jų „pasimaunančių“ žmonių įvairovė, kaip skiriasi platintojų tikslai ir interesai. Keturis vakarus iš eilės skaityti ir klausyti konspiracijų buvo tikra kankynė, po kurios nepaprastai gera sugrįžti prie savo feisbuko sienos, vis sėkmingiau apvalomos nuo to, ką laikau dėmesio ir laiko nevertomis nesąmonėmis. Vis dėlto, „apvalymas“ nereiškia, kad tai nustoja egzistuoti. O vienas didžiausių teatro privalumų ir yra galimybė žiūrovams gana saugiai susidurti su patirtimis, kurias pravartu pažinti, tačiau realiame gyvenime nesinorėtų turėti.
Spektaklyje siūlomos empirinės patirtys ryškesnės nei kūrėjų neabejotinai atlikta sąmokslo teorijų kūrimo ir sklaidos dekonstrukcija. Žiūrovai, realūs žmonės, paleidžiami būti ir veikti dirbtinai sukurtose aplinkybėse. Be abejo, galima filosofuoti, kiek „tikri“ esame socialiniuose tinkluose. Viena vertus, „Mirgėjimas“ suteikia galimybę publikai susikurti personažus ir veikti pagal savo taisykles (buvo ir taip dariusių žiūrovų). Kita vertus, feisbuko platformoje žiūrovams veikti kur kas drąsiau nei užkalbintiems nuo teatro scenos - vadinasi, sąlygos būti „tikriems“ kur kas palankesnės socialiniuose tinkluose, kur esame pratinami reikštis, nei teatre, kuriame buvome mokomi tylėti ir klausyti. Bet kuriuo atveju, kol kas „Mirgėjimo“ autoriams nesiseka palaikyti adekvačios pusiausvyros tarp jų parengtos medžiagos ir publikos atsinešamos realybės. Ir kol taip bus, kūrinį verta intensyviai tobulinti.
Neabejoju, kad su laiku „Mirgėjimas“ stipriai keisis. Ne tik dėl to, kad kaskart spektaklį kurs skirtingi žiūrovai, bet ir patys aktoriai eksperimentuodami atras tendencijas, problemas, pavojus, galimybes. Tam būtina rodyti „Mirgėjimą“ kuo dažniau. Tik kyla klausimas, ką daryti žiūrovams - laukti, kol spektaklis patobulės ir prisijungti po keleto mėnesių? Kas tada jį žiūrės dabar ir padės tobulėti?
Manau, kad norintiems tik stebėti, prasminga kurį laiką palaukti. O linkusiems dalyvauti siūlau jungtis dabar pat, nes kada gi smagiau trolinti žmones nei tada, kai jie tam nepasiruošę?
