Šokis žodžiu – ne[w]kritika: Daugiakampiški dalykai

2012-05-09 Menų faktūra
Layes Clement‘as. Vladimiro Lupovskojaus nuotrauka

aA

Recenzija projektui „Šokis žodžiu - ne[w]kritika". Pateikiamos geriausios recenzijos, atrinktos ir redaguotos projekto iniciatorės ir vadovės, šokio kritikės Ingridos Gerbutavičiūtės.

Marija Baranauskaitė

Perskaitykite visų eilučių pirmas raides iš apačios į viršų. Dabar atkreipkite dėmesį į trečios pastraipos antros eilutės paskutinįjį žodį. Pabandykite jį perskaityti iš kitos pusės. Suskaičiavę, kiek yra taškų ketvirtoje pastraipoje, pagalvokite, kiek valandų dabar kosmose? Jeigu turite šalia stiklinę vandens, rekomenduoju užsidėjus ją ant galvos (ypač gerai būtų pakaušyje arba ant ausies) bandyti ją taip išlaikyti bent kol baigsite skaityti.

Štai recenzija. Arba kempinė. Arba istorija. Galėtų būti ir pauzė, ir veidrodis ir plaktukas. Arba aš, arba Jūs, arba... Loginis kompiuterinis žaidimas, kuriame privalai sukurti strategiją, kad pereitum į kitą kambarį. Surask raktą, pagauk žvaigždutę, pamaitink dinozauriuką, perstumk rutulius, sukonstruok tiltą (susigundžiusiems: http://www.pencilrebel.com/pencil-rebel/). 

Absurdiškas laiko švaistymas? Bet jeigu tas kitas kambarys - tai nauja galimybė? Raktas - sėkmės momentas? Žvaigždutė - jūsų laimė, alkanas dinozauriukas - mylimasis, rutuliai - problemos, o sukonstruotas tiltas - trupės „Public in Private"  (Vokietija) pasirodymas „Allege" (angl. „teigti")?

Spektaklis, kuriame drastiškai liejamas vanduo iš vienos stiklinės į antrą, iš antros į trečią, vėl į pirmą. Arbatinuke užviręs vanduo šliūkštelimas ant daiktais apkrauto stalo. Šlapios grindys valomos skuduru, kuris gręžiamas į kibirą, o tuo vandeniu palaistomas mažytis žalias augalėlis. (Jeigu vis dar turite stiklinę ant ausies, pabandykite, vien krutindami galvą, ją perstumti ant kaktos).

Kai stiklinė vos aukščiau akių, ant viršaus užsimaukšlinamas šiukšlių kibiras, nieko nematant ant to paties kibiro pastatomas tas pats augaliukas, užlipama ant stalo, ant virvės pakabinamas laistytuvas, nulipama žemyn ir tampant laistytuvą laikančias virveles pakartotinas laistymas. Vis nauji ir kas kartą absurdiškesni, regis, jokios logikos ir informacijos savy neturintys planai. Lentoje viena po kitos braižomos schemos, kurias įvykdžius, viskas švariai nuvaloma ir kuriama nauja tabula rasa. Cirkas? O gal Sizifas Kamiu būties problematikoje? 

Absurdo jausmą itin sustiprina tai, jog dažniausiai pagrindiniai kiekvieno scenos artisto instrumentai - akys, veidas, kūno plastika, balsas - pirmojoje spektaklio dalyje visai nedominuoja. Į pakaušį įkalta stiklinė nė akimirkai neleidžia atsipalaiduoti. Našta laiko nuolatinę įtampą kūne, riboja jo galimybes,  slepiamas veidas, akys. Atlikėjo uždavinys -  iracionalus veiksmas su daiktais. Mūsų akiai neįprastais būdais pakelti, nukelti, išpilti, mesti, nunešti, padėti, vėliau visa tai paaiškinti žodžiu. Paaiškinti jam pavyko puikiai, bet, vėlgi, ne vienam iš „Naujojo Baltijos šokio"  žiūrovų kilo klausimas: o kur čia šokis?

O kas yra  šokis? Į kokias ribas, kiekvienas individualiai, jį įsprausime? Ir kiek laisvu jam lesime būti? Žvelgsime į jį kaip į tašką, trikampį ar daugiakampį? Būtent išplėsti choreografinės kalbos ribas, paskatinti publiką mąstyti kitaip - pagrindinis naujojo cirko, filosofijos ir šokio mokslų krimtusio, spektaklio idėjos autoriaus bei atlikėjo Layes Clément'o tikslas.

Keli plastiko buteliai, šiukšliadėžė,  stalas, laistytuvas, mažytis augalėlis, elektrinis virdulys, stiklinės, dar kelios scenografijos smulkmenos, ir visi iš tiesų labai apgalvoti veiksmai sutalpina kone viską. Vanduo buteliuose - energija, stiklinės - mechanika, šiukšliadėžė - riba, virdulys - mokslas, mažas, bet viską sugeriantis augaliukas - gyvenimas, siūbuojantis laistytuvas - nutolstantys ir vis sugrįžtantys klausimai, o daina „Like humans do" (Davido Byrne'o) - keltas iš spektaklio erdvės į visą atitolinančią laiko dimensiją. Maža to - atskiri elementai jungiasi, tokiu būdų sukurdami politinius santykius, ekologiją, teatrą, kiną, poeziją, grožį, atskleisdami filosofijos lobyną. Ir tai beprasmiška, kol tos prasmės neįsidėsite patys.

Taigi, ar ši recenzija - tai susipažinimas su nuo 2002 m. tebevystomu spektakliu?  Layes Clement'o pasirodymu užpildyti tarpai? Mano - šios teksto autorės - atspindys? Gal tai gegužės 5-oji, 12-ojo „Naujojo Baltijos šokio kontekste"? Nesusipratimas? Gal tai Jūs? Iš kurio kampo perskaitėte? Skaitysite?  Ir ilga pabaiga...

Labai ilga...

Taškas?

recenzijos
  • Utopiško(s) ryšio paieškos

    Choreografė Greta Grinevičiūtė savo darbuose ieško nesamų ryšių galimybių, esamiems – įtvirtinimo modelių ir būdų nusikratyti visuomenės primestų ryšių būtinybės.

  • Kaip žmonės kenčia ir kaip mylisi

    Režisierius Jonas Kuprevičius su bendraamžiais aktoriais sukūrė tikslų ir aiškų savo kartos portretą. Pagalvojau, kad kiekvienai kartai reikėtų turėti savo „Shopping and Fucking“.

  • Skrosti skausmingą praeitį

    Uršulės Bartoševičiūtės „Savižudybės anatomija“ atspindi šiuolaikinę, individualią ir visuomeninę tendenciją – atvirai skrosti traumines patirtis ir judėti jų įsisąmoninimo link.

  • Pora žodžių apie tai, kaip nustojama kvėpuoti

    Spektaklis „Still Life“ primena komikso žanrą – trumpų kadrų rinkinį, kur kiekviena tema tik trupučiuką pajudinama, bet į ją nesėdama nei ilgiems apmąstymams, nei psichologiškai įsijausti.

  • Tarsi dar būtų ko tikėtis

    Laukiant metų pabaigos, kasmetinės kelionės pas artimuosius arba pas tuos, kurie turėtų būti artimi, pas biologines ir pasirinktas šeimas, prasminga skaityti Lagarceʼo pasakojimą apie bergždžią bandymą sugrįžti.

  • Draugystė bittersweet

    Atrodo, kad visas Gretos Grinevičiūtės „Šokis…“ yra skirtas ne konkrečiai nurodytam artimajam, o jausmui. Būsenai, kuri mus (o ypač Gretą) ištinka, kai susiduriame su kiekvienu iš jų.

  • Tai spalvinga šventė!

    Režisierės Kamilės Gudmonaitės ir kūrėjų kolektyvo „Šventė“ – tai puikiai atliktas, bekompromisis spektaklis, jautrus ir tikslus darbas, kalbantis apie tai, kaip priimti skirtybes.

  • Savižudybės anatomija kaip moters galios atskleidimas

    Bartoševičiūtės ir Švedkauskaitės spektaklių įspūdžiai susiliejo į viena ir išsikristalizavo mintis, kad į Lietuvos teatro sceną įsiveržė tikrasis feminizmas. Be skambių lozungų, kaltinimų ir supriešinimo.