Kad ir ką savo monospektakliuose rodytų šokėja ir choreografė Loreta Juodkaitė, viskas yra ilgai nešiota savyje, apgalvota, išjausta. Ir naujasis jos spektaklis „Atmintis", parodytas „Menų spaustuvėje", - ne vienų metų klajonių po pasaulio scenas apibendrinimas. Ne, tai nebuvo atsiminimai apie šokį scenoje. Atvirkščiai, tai buvo šokis apie atsiminimus, apie pojūtį, kai esi tarsi užrakinamas tarp keturių sienų: įsiminimo, atsiminimo, prisiminimo ir užmiršimo. Ir negali rasti savo tikrojo aš.
Savęs paieškos durpėse
Spektaklis taip ir prasidėjo - įtemptas raumeningas kūnas sukosi atminties kube, keisdamas savo formą, negalėdamas peržengti jo ribų.
Sukosi tol, kol suvokė, jog atsiminimai tarsi tos juodos durpės, nuklojusios kubo grindis, turi būti perkratyti, kad minčių maišalynėje rastum save. Ir šokėja nedrąsiai žengė į savo atsiminimų pasaulį, žarstė juos, trypė kojomis, minkė visu kūnu.
Tarp atsiminimų šmėkštelėjo ir ankstesnių spektaklių nuotrupos: begalvė salamandra iš „Salamandros sapno", atgailaujanti pranašė iš „Sibilės", stipri atkakli moteris iš „Maldų smėlyje", svajotoja iš „Miražo" ir gal dar kitų Lietuvoje net nematytų kūrinių.
Tačiau didelė yra atsiminimų jėga. Jie neretai užvaldo mus labiau nei tikrovė. Ir egzaltuotas savęs paieškos šokis durpėse ėmė slopti, išvargęs kūnas neteko jėgų ir pirmykščio baltumo, rangėsi slegiamas atsiminimų, kol juodumą apšviečiančiame šviesos spindulyje šmėkštelėjo veido atspindys.
Veidrodis - tas nešališkas gyvenimo stebėtojas - padeda pamatyti save, išsivaduoti iš svetimų žvilgsnių, minčių, primestų vaizdinių. Gal kiek tiesmuka ir materialu. Neretai iš šokio laukiame pakylėjimo. Bet Loreta yra tokia - jos šokis niekada neprimena romantiško silfidės skrydžio ar tragiško mirštančios gulbės virpėjimo.
Ji pasakoja kiekvienu savo raumeniu, be galo elastingais sąnariais, užmerktomis akimis, nežemiška veido išraiška. Ir visada apie save, savo patirtį.
Akmenų garsai gniuždo
„Atmintis" nėra tik L.Juodkaitės kūrinys. Lygiavertė šiame spektaklyje turėtų būti ir Tomo Kutavičiaus muzika.
Tačiau žiūrint spektaklį visą laiką atrodė, kad muzika pernelyg tiesmuka, sunkiasvorė, kad šokėjos būsenos ir beveik apčiuopiamas muzikos materialumas nesutampa.
Braškėjimas ir riedančių, besidaužančių akmenų sukeliami garsai paliko įspūdį, kad visi personažo atsiminimai - tik sunkūs ir tamsūs. Atrodė, kad ne jie, o būtent muzika gniuždo kūną, o prikimusio balso giesmė pabaigoje nežada išsivadavimo.
Būtent šokio ir muzikos disonansas rodė, kad spektaklis dar nėra iki galo subrendęs, kad šokėja savo idėją nešiojo ir gludino ilgiau nei muzikos autorius (apie tai choreografė užsiminė ir susitikime su žiūrovais po spektaklio premjeros), kad abiem dar reikia laiko.
Pavertė belyte būtybe
Scenografės Elvitos Brazdylytės sukurtas kostiumas atitiko ir L.Juodkaitės fizinę faktūrą, ir idėją.
Minimalistinės baltos juostos, priklijuotos ir nupieštos ant odos, tapo savitu barjeru, atskiriančiu materialų šokėjos kūną nuo personažo įvaizdžio. Todėl nuogas torsas prarado lytiškumą, palikdamas personažui tik fizinę formą.
Atskirai būtina paminėti šviesų dailininko Viliaus Vilučio indėlį į „Atminties" kūrimą. Iš šviesų jis sugebėjo pastatyti neperžengiamas fantastikos filmų stiliaus sienas, priversdamas jas pulsuoti pagal personažo nuotaiką
Šviesos spinduliai kartais buvo panašūs į ramų gilų kvėpavimą - jie įpūsdavo šokėjos kūnui gyvybės arba slopindavo ją, įkalindavo ją scenos viduryje esančiame kube arba panaikindavo bet kokias ribas, suteikdami laisvę išsivadavusiai gimstančiai būtybei.Atrodė, kad kūnas gimsta iš šviesos ir vėl ištirpinamas tamsoje.
Tikslas - priminti esmę
L.Juodkaitė - viena įdomiausių šiuolaikinio šokio kūrėjų ir atlikėjų Lietuvoje. Ji - Auksinio scenos kryžiaus ir Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatė.
Aštuonetą pastarųjų metų L.Juodkaitė šoka garsiausiose pasaulio scenose ir dirba su žymiais šiuolaikinio šokio choreografais nuo Europos iki Pietų Amerikos.
Spektaklis „Atmintis" - tai darbas, kurį L.Juodkaitė kūrė visus pastaruosius metus vis grįždama į Vilnių tarp intensyvių gastrolių.
Kelionių įspūdžiai, pokalbių nuotrupos, pamąstymai apie politinius, ekonominius, socialinius skirtumus, kurie egzistuoja įvairiose kultūrose ir kurie visur vienodai apriboja žmogaus prigimtį, paskatino kūrėją imtis atminties temos.
„Akivaizdu, kad žmonija susikūrė begalinį netikrų norų ir kančių tinklą, kuris remiasi „noro turėti" mechanizmu. Mes pamirštame dalykų esmę, kurią žinojome, kai buvome kūdikiai. Ir taip sunykstame savo pačių susikurtuose jausmų kalėjimuose", - sakė L.Juodkaitė prieš premjerą.
