Pirmame tekste apie šių metų tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ spektaklius minėjau, kad „Moters dalys“ ir „Eichmannas Jeruzalėje“ sukėlė gan nemalonių jausmų. Rašydama tą sakinį dar nenumaniau, su kuo susidursiu spektaklyje „Mūsų smurtas ir jūsų smurtas“, kurį bosnių kilmės režisierius Oliveris Frljićius pastatė Mladinsko teatre Slovėnijoje.
Tai - antra Lietuvos publikos pažintis su Frljićiumi. 2012-aisiais į „Menų spaustuvę“ buvo pakviestas jo spektaklis „Tebus prakeiktas tėvynės išdavikas“ (pavadinimas sutampa su paskutine Jugoslavijos himno eilute). Tąkart Kroatijos teatro režisieriumi prisistatantis Frljićius taip pat atvyko su Mladinsko (buvusiu Slovėnijos jaunimo) teatru.
„Mūsų smurto ir jūsų smurto“ gastroles žiniasklaidoje lydėjo pasakojimai apie šešiolikmečio Frljićiaus pabėgimą iš Bosnijos ir Hercegovinos į Kroatiją ir apie tai, kad prieš keletą metų jam vėl teko bėgti. Dėl kūrybinės išraiškos (anot paties režisieriaus, už tai, kad jo spektakliai nepakankamai patriotiški) grasinimų sulaukė ne tik jis, bet ir jo šeimos nariai, taip pat - spektakliuose vaidinę aktoriai. Šiandien jis kuria Berlyne, Maksimo Gorkio teatre, kur teigia turįs visišką laisvę kalbėti taip, kaip jam atrodo teisinga.
Kokia yra kūrybinė išraiška, už kurią sulaukiama grasinimų? Trumpam įspūdžiui apie Frljićiaus kūrybą susidaryti apibūdinsiu keletą „Mūsų smurtas ir jūsų smurtas“ scenų. Iš pradžių po sceną laksto aktoriai, po vieną prisistatantys įvairių tautybių, pažiūrų, tikėjimų etc. atstovais ir atstovėmis (prisipažįstu, kad tik po spektaklio sužinojau, jog aktoriai vaidino personažus, o ne apibūdino save). Tuomet pamažu į sceną sueina nuogų, arabiškais rašmenimis išsipiešusių vyrų ir moterų, moterų ir moterų, vyrų ir vyrų poros ir pradeda bučiuotis bei laižyti rašmenis vieni nuo kitų.
Vėliau aktoriai sulenda į oranžinius kombinezonus ir sustoja prie iš benzino bakų sudarytos sienos, kur jiems ant galvų uždedami maišai bei surišamos rankos. Toliau žmonės klupdomi, prieš juos smurtaujama, grasinant pistoletu jie verčiami šokti, dainuoti, kitaip linksminti... mus?
Viena baisiausių scenų - siro kankinimas, verčiant jį gerti alkoholį, valgyti kiaulės galvą, rodyti apipjaustytas genitalijas ir mojuojant jam prieš veidą kito vyro peniu, tarsi grasinant priverstiniu oraliniu seksu. Vėliau minėta naftos siena išgriaunama, paliekant vien kryžiaus formą, ant kurios kabo Kristus (ilgaplaukis žydu prisistatęs vaikinas su erškėčių vainiku, vietoj drobės apsijuosęs Lietuvos vėliava). Galiausiai Kristus lipa žemyn ir pasiguldęs išprievartauja (kas nors pasakys, kad ji per daug nesipriešino) musulmonę, kuri spektaklio pradžioje iš savo vaginos pagimdė mažytę Lietuvos vėliavėlę.
Jei kam nors nejauku skaityti, pasidarys dar nejaukiau sužinojus, kad šiuos veiksmus seka naratyvas: „būti europiečiu yra nusikaltimas“. Kitaip sakant - mes visi vien dėl savo prigimties esame atsakingi už subjektyvų ir ypač už struktūrinį smurtą, kuriuos spektaklyje analizuoja Frljićius.
Nepamenu, kad būčiau mačiusi spektaklį (gal tai buvo seniai), kuriame jaučiausi taip siaubingai, kaip „Mūsų smurte ir jūsų smurte“. Klaikiai nemalonu valandą žiūrėti į besikeičiančias smurto apraiškas ir klausyti nesibaigiančių žmonių naikinimo istorijų bei patirti nuolatinį baksnojimą - tu kalta, kad taip yra, tavo egzistavimas leidžia tam vykti, tu nieko nedarai, kad būtų kitaip.
Paprastai socialiai ir politiškai angažuotuose spektakliuose, kaip ir dauguma save liberaliais laikančių žmonių, linksiu galva: taip, tokie dalykai vyksta, tai labai baisu, bet aš taip nesielgiu, aš esu su kūrėjais, aš kitoje pusėje nei smurtautojai. „Mūsų smurtas ir jūsų smurtas“ ypatingas tuo, kad neleidžia prisiimti tokios pozicijos. Aš negalėjau likti stebėtoja iš šalies. Man buvo bloga ir aš pykau, nes ką tik mane (kaip ir kiekvieną kitą to vakaro žiūrovą) asmeniškai apkaltino dėl to, ką baisiausio žmonės gali padaryti vieni kitiems.
Spektaklio turinio pagrindas - akistata su kolonializmu ir jo pasekmėmis. Daug metų mes, europiečiai, engėme kitas tautas, grobėme turtus, neleisdami jų naudoti vietinių reikmėms, vertėme dirbti kitame pasaulio krašte gyvenančių užkariautojų gerovei. Daug metų kūrėme Vakarų kaip laisvo, visko pertekusio, „geresnių žmonių“ krašto įvaizdį. Tad ar reikia stebėtis, kad stekenamų kraštų gyventojai šiandien veržiasi ten, kur „viskas daug labiau“? Ilgainiui „pažangūs“ kraštai pasiskelbė esą atviri visiems žmonėms, mielai teikiantys prieglobstį pabėgėliams, negalintiems saugiai ir oriai gyventi savo šalyse.
Tačiau pažaduose nutylėtos išlygos: priimame tiek ir taip, kaip mums patiems patogu. Drauge žadėjusieji neapskaičiavo, kaip giliai įsišaknijusi mūsų pačių pasėta smurto ir neapykantos kultūra - pakankamai, kad neišnyktų vos pervažiavus sieną. Ir štai turime paradoksą: graudžiai baisėdamiesi gedime šimtų terorizmo aukų, nesunkiai pamiršdami tūkstančius žuvusiųjų Artimųjų ir Vidurio Rytų gyventojų, paaukotų tam, kad galėtume už prieinamą kainą nusipirkti benzino.
Kaip nemalonu visur vietoj „jie“ girdėti „mes“, ar ne?
Frljićius puikiai jungia istorines priežastis ir prielaidas su šiandien juntamomis pasekmėmis. Spektaklyje vaizduojamo smurto autoriai nėra išskirtiniai blogiečiai, kuriuos nugalėjus Žemėje suklestės taika. Čia parodyta, kad daugumos mūsų, europiečių, kasdienybė ir įpročiai yra pastatyti ant smurto ir išnaudojimo pagrindo.
Mūsų protėviai sutrikdė pasaulio pusiausvyrą, bandydami visą jo gėrį atgabenti į antrą mažiausią žemyną. Mūsų protėviai smurtu išauklėjo daugybę tautų nekęsti baltųjų europiečių. Vėliau panaikinome vergovę, dabar vykdome integracijos programas, taip pat, patys būdami mažiausia mažuma, rūpinamės „mažumų“ teisėmis. Tačiau kasdieninius poreikius tenkiname ir prabangesnį gyvenimą kuriame kitų tautų sąskaita. Tų, kurios kariaudamos yra priverstos pirkti ginklus iš savo priešų, nes patys negali pasigaminti pakankamai. Aš nebežinau, kuria kryptimi stebėtis, pykti, juoktis.
Turbūt skambu kaip sąmoningai situaciją suvokiantis žmogus, tačiau spektaklyje bet kokią atjautą gožė susierzinimas ir atmetimo reakcijos. „Tebus prakeiktas tėvynės išdavikas“ atsiriboti buvo kur kas lengviau - istorijos pagrindu ten pasirinktas Jugoslavijos karas, o ant Lietuvos „stumta“ vos vienoje scenoje; negana to, aktorius tyčiojosi iš to, kokie esame neįdomūs, nes net aktyviai domėdamasis jis nesugebėjo rasti, prie ko mūsų tautos istorijoje ir tuometinėje situacijoje prikibti. Kitaip sakant, tai buvo spektaklis „apie kitus“, su nedideliu intarpu, skirtu suaktualinti kūrinį vietinei publikai.
„Mūsų smurtas ir jūsų smurtas“ neleidžia pasirinkti nei stebėtojo pozicijos, nei pusės, kurią palaikai - jis deda kiekvieną žiūrovą į kaltojo, atsakingojo lentyną dėl europietiškos prigimties ar bent dėl to, kad šiandien atėjo į teatrą. Spalio pradžioje laidoje „Performansas“ Frljićius teigė netikįs kaltės konceptu, tad siekiantis ne ką nors apkaltinti, bet priminti atsakomybę. Griežtai su tuo nesutinku: mano patirtis byloja, kad atsakomybę režisierius diegia pirmiausia stimuliuodamas kaltės jausmą.
Labai įdomu stebėti save ir svarstyti, kaip „Mūsų smurtas ir jūsų smurtas“ veikia žiūrintįjį. Visų pirma, publikai pažeriami kaltinimai už tai, ko ji negali pataisyti: už gimimą europiečiais ir už tai, kad atėjo į teatrą (padarė tai, ko nebepakeis). Tai suerzina, o dar labiau pyktį pakursto suvokimas, kad pačiam režisieriui būdinga tai, kuo kaltina mus. Jis yra europietis (nors ir Balkanų atstovas, o šias tautas jis vadina paskutine Europos egzotika, tad lyg ir labiau nuskriaustomis?), be to, jis pats sukūrė spektaklį ir sukvietė mus jo pasižiūrėti, vadinasi, pasiūlė laiką skirti teatrui, o ne, pavyzdžiui, humanitarinei veiklai.
Drauge tai atpalaiduoja, nes leidžia kaip pasakoje „Vištytė ir gaidelis“ nusimesti atsakomybę: ko jis man aiškina, jei ir pats?.. Širstant dėl veidmainystės, ilgainiui pradeda ryškėti kūrėjų autoironija, įrodanti, kad jie puikiai supranta savo pačių gyvenimais palaikantys kolonialistinę, spektaklyje aršiai puolamą politiką. Pavyzdžiui, minėta siro kankinimo scena autoironiškai kvestionuoja kultūrinę apropriaciją mene, nes smurto protrūkiai sustabdomi ir pristatomi kaip būsimo filmo ištrauka. Pasirodo, tai buvo pramoga, kurios siekiama apsimestiniu susirūpinimu kitomis kultūromis.
Įspūdį sustiprina aktoriaus kvietimas užduoti jam, „filmo režisieriui“, klausimus, į kuriuos, tarsi politikas, jis atsako tai, ką nori, o ne tai, ko klausei. Vėliau paaiškėjo, kad abu spektaklio vakarus atsakymai buvo tie patys, vadinasi - paruošti iš anksto. Puiki iliustracija to, kiek atviri esame, deklaruodami suteiktą progą viešai klausti ir pasiryžimą viešai atsakyti.
„Mūsų smurtas ir jūsų smurtas“ ypatingas tuo, kad ne tik papasakoja apie patirtis, bet verčia jas realiai pajausti. Rasistai, seksistai, homofobai, ableistai smerkia žmones už jų prigimtį, t. y. už tai, ko žmonės negali pakeisti, už tai, kuo jie gimė. Frljićius padaro lygiai tą patį - pasmerkia privilegijuotąją klasę, įtvirtindamas mums dar vieną prigimtinę nuodėmę: gyvenimo būdą, kurio kainą pirmiausia sumoka kituose kraštuose gimę žmonės. Aš gimiau Europoje, tad mano materialinei gerovei bus išnaudojami žmonės. Tam, kad ir toliau egzistuočiau taip, kaip man patinka, turi egzistuoti ir smurtas.
Pasikartosiu - kai kurie teiginiai skamba lyg būtų tariami itin sąmoningo žmogaus, tačiau „Mūsų smurtas ir jūsų smurtas“ man labai aiškiai parodė, kad taip nėra. Aš nesu pasiryžusi atsisakyti kasdienių privilegijų. Aš teisinuosi tuo, kad mano atsisakymas praktiškai nieko nepakeis, nes ant tokių, smurto, bėgių tiesiog važiuoja pasaulis. Ir nežinia kiek užtruks, kol pamatai bus išvalyti nuo šitų puvėsių.
Šiandien manau, kad taip niekada nenutiks. Tam, regis, pritaria ir režisierius, interviu teigdamas, kad pats iš kitų išnaudotojų išsiskiria tik tuo, jog pripažįsta toks esąs ir suvokia savo atsakomybę. Jo spektaklio pabaiga žada ne pokyčius, o gyvenimo ratą. „Biblijoje - ne Korane - parašyta, kad „Paskutinieji bus pirmi, o pirmieji - paskutiniai“, sako nevienalytės tautinės ir religinės tapatybės moteris. Jos žodžiai primena, kad visos kovos dėl teisingumo ir atpildo pirmiausia reiškia norą būti priekyje, būti geresniais už kitus. Tad viskas, ko galime tikėtis iš savo rūšies, - tai galios pozicijų kaitos, bet ne realios bendrystės.
