Mažytėje Vilniaus teatro „Lėlė“ salėje - tamsa. Ji, žinoma, trunka neilgai; juk nekantriai laukia kažko įvykstant susirinkę mažieji žiūrovai. Švisti pradeda nuo scenos gale esančių laiptų - paslaptingiausios šios nedidukės erdvės dalies. Taip pirmiausia susipažįstame su iš viršaus besileidžiančiomis dviejomis poromis kojų, o jau paskui ir su jų savininkais - dviem kostiumuotais, kepurėtais bičiuliais. Šie, akivaizdu, atklydo iš nuostabių nebyliojo kino laikų, kai kiekvienas vargeta gatvėje vaikštinėjo pasipuošęs.
Puiki mintis papasakoti šiandienos vaikams apie skurdą kaip nuotykį, kaip gyvenimo būdą, kaip kažką, gal net galima sakyti, išdidaus. Nes skurdas, vis dėlto, yra ne tik šaltis, purvas, alkis ir kiti vargai, bet ir romantika, atklystanti kartu su mintimi, kad visas pasaulis yra tavo namai. Parodyti vaikams, koks laisvas ir įdomus gali būti žmogus nepriklausomai nuo jo visuomeninio statuso ir piniginės dydžio, žinoma, reikia. Aš, pavyzdžiui, vaikystėje nemačiau tokio pobūdžio spektaklio, tad dar ir dabar raustu išgėdos prisiminusi, jog kartą sugebėjau tėčio paklausti (nors juk tėvai tam ir yra, kad visko paklaustum...): „kodėl tam vargšui dėdei gatvėje nepardavus savo armonikos?“
Šios idėjos - parodyti vaikams laimę be turtų - sumanytojas, spektaklio „Čia buvo / čia nėra“ režisierius - Šarūnas Datenis. Tai jau ketvirtas jo spektaklis vaikams ir antras - būtent šio teatro scenoje. Ir dabar jau galima drąsiai teigti, jog skiriamasis šio jauno režisieriaus, „Lėlės“ teatro aktoriaus bruožas ne tik tas, kad jis renkasi jaunąją auditoriją, o ir (ar, veikiau, visų pirma) tas, kad jis vis ką nors su kuo nors sujungia, eksperimentuoja.
Pirmieji du spektakliai - „Gaidelis pinigautojas“ ir „Mergaitė su degtukais“, pasirodę Menų spaustuvės Kišeninėje salėje, jungė dailę, teatrą ir technologijas bei leido žiūrovams mėgautis kūrinio gimimo procesu - vaizdas ekrane atsirasdavo iš to, kas būdavo nuveikta čia ir dabar scenoje. Vėliau šis režisierius išmėgino mokslo ir teatro derinį, pastatydamas spektaklį „Evoliucija“ Vilniaus teatre „Lėlė“, o štai dabar toje pačioje vietoje ėmėsi dar vieno bandymo suvesti draugėn skirtingų šakų atstovus. Tam pasikvietė iliuzionistą Rytį Skripką bei teatro laboratorijos „Atviras ratas“ aktorių, violančelininką Vytautą Leistrumą.
Dar pirmoje pastraipoje apie nebylųjį kiną užsiminiau ne šiaip sau, jį primena ne tik senovinių kostiumų sukurta aura (kostiumų dailininkė Severija Janušauskaitė), o ir scenos šone kabantis ekranėlis, kuriame prieš kiekvieną naują epizodą pasirodo užrašas „kaip jie... ką nors veikė“. Tiesą sakant, nuo šitos vietos viskas pamažu ir pradeda žlugti. Atlikėjams iš tiesų tenka labai sunki užduotis: užsiimti ne kažkuo, o kažkaip. Jie ne tiek veikia, kiek atrodo: pikti arba draugiški, laimingi arba nusiminę, geri arba sukti. Jų emocijos neturi laiko užaugti ir todėl jas tenka pademonstruoti. Ir per šį visą „atrodymą“ viena kitą keičiančios scenos tampa labai panašios - padengtos perdėtu grožiu, neišsenkančiu veikėjų šaunumu ir kiek saldoku, konkurencijos paženklintu jų tarpusavio santykiu. Šie du bičiuliai, kaip ir jų išdaigos vienas kitam, yra neįtikėtinai panašūs. Jų vienodai šelmiškiems charakteriams, norint juos ne taip demonstratyviai išryškinti, be galo trūksta atsvaros, kurios jie, per savo panašumą, patys vienas kitam negali suteikti.
Bėda, žinoma, slypi ne lentelėse su užrašais ir ne tų užrašų formuluotėje, o, regis, kiekviename spektaklyje šį režisierių persekiojančioje dramaturgijoje. Kas kartą galima žavėtis kūrėjų išmone, gražiais, skoningais vaizdais (dažniausiai, kaip ir šį kartą, prie to prisideda dailininkas Antanas Dubra), kartais ir netikėtais sprendimais, bet beveik niekuomet nepavyksta mėgautis istorija. Ši, nepriklausomai nuo pasirinktos medžiagos, būna labai monotoniška ir paviršutiniška. Rodos, stengiamasi kiek įmanoma mažiau dėmesio skirti veiksmui, kuris čia tėra neišvengiama kitų menų susitikimo scenoje pasekmė. Šaunu, kad Datenio teatras, priešingai daugumai, aklai neseka literatūra ir prasideda visai ne nuo jos. Tačiau, pavyzdžiui, spektaklio „Čia buvo / čia nėra“ atveju, norint pateisinti gatvės mago ir muzikanto atsiradimo teatro scenoje priežastis, reikėtų kažko daugiau nei tos pačios gatvės, tik labiau suvaržytos, stilizuotos ir, aišku, saugesnės perkėlimo į uždarą erdvę.
Tačiau šioks toks pateisinimas visgi yra... Kai istorija atsiduria paraštėse, vaikai gali netrukdomi, kartais gal net ir iš nuobodulio, atsidėti meninių išraiškos priemonių analizei. Domėtis vaizdų kūrimo strategijomis, scenų jungtimis, dailininko darbu ir panašiai. Šį kartą, aišku, dėmesio centre atsidūrė muzika ir magija: užburiantis derinys, akivaizdu, ir šiais laikais gebantis praskaidrinti mažosios auditorijos širdis. O daugiausia džiaugsmo ir diskusijų sukėlė scena, per kurią iš mažųjų žiūrovų buvo stebuklingai traukiami pinigėliai... Tai tiek tų pamokų apie draugystės grožį ir gyvenimo prasmę be turtų!
