Gal jau stojo šviesus metas, sutaikęs gyvenimišką kūrybos rutiną, kasdienes vienatvės valandas su meniniu įkvėpimu, dvasiniu nušvitimu, ištinkančiu kūrybos palytėtuosius.
Stebint „Orfeo. Miesto šviesos“, vis kildavo mintis, kaip dramaturgė ir režisierius derino savo požiūrio kampus. Vis dėlto spektaklyje, sakyčiau, nugali moteriškoji perspektyva.
