„Skaistykla-Rojus-Pragaras-Skaistykla”

Vlada Kalpokaitė 2009-02-25 Menų faktūra
„Pragaras”. Mariaus Macevičiaus foto

aA

(Maršrutas pėstiesiems ir visų rūšių antžeminiam, požeminiam ir padangių transportui, dvikojams, keturkojams ir klasikams)

Romeo Castellucci šįkart mus pričiupo. Kad ir privertęs sėslią ir klampią publikos masę truputį pažingsniuoti po Vilnių, tyrinėjant lengva ranka į mūsų sostinę įsodintą „Dieviškosios komedijos" geografiją (ir jau darosi smagu pakeliui sau papokštauti apie lengva ranka atsiradusias „Meno forto" konotacijas su Skaistykla, beveik juokingą Šiuolaikinio meno centro ir Rojaus kaimynystę ir netyčia liūdnesnį Pragaro patalpinimą į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą).

Kad ir kaip negražu išvadas padėti į teksto pradžią, iškart norisi pasakyti štai ką: trilogijos sukeltų minčių maršrutų pakaktų, kad be jokių rezervų šią italų trupės „Societas Raffaello Sanzio“ pasiūlytą kelionę po laisvai interpretuotą Dantės „Dieviškąją komediją“ galėtum pavadinti vienu įdomiausių pastarojo meto teatriniu nuotykiu. Nei genialiu, nei tobulu, bet tikrai stipriai įelektrinančiu mintis ir emocijas. Pernelyg dažnai visų nekantriai laukiamas lėktuvas į sceninį „kurortą“ išvis neatskrenda arba nutupdo kažin kokiame užkampyje...

Pragaras

O dar mus pričiupo į kabutes... Teatrine prasme materialiausią, į scenos dėžutę įvietintą trilogijos dalį panardinęs į  sąlygiškumo koncentraciją. Tarsi maža būtų scenos portalo, jau ir taip solidžiai, instituciškai įteisinančio iliuziją (su retais nukrypimais į naiviąją „čia ir dabar“ magiją, kuri kartais paveikia ypatinguosius jautruolius žiūrovų salėje). Prieš spektaklį avanscenoje švietusios kone žmogaus ūgio antraštinės raidės „I N F E R N O“, sustatytos „nugara“ į žiūrovus,  kuriam laikui leido pasijusti išvirkštinėje pusėje, paruošė stebėtojų suvokimo padargus būsimam ženklų skaitymui, mandagiai pasiūlius pamąstymus apie veidrodžius ir atspindžius, leido apsispręsti, šiapus norime būti ar anapus, mestelėjo nuorodėlę į kultūrą, tradiciją, Rytus ir Vakarus. O kai visi daugmaž susėdo ir nurimo menui, atėję scenos darbininkai nunešė raides, bet paliko kabutes... Sakytum, kad tokiu gana tiesmuku gestu režisierius pasakė galbūt daugiau negu norėjo. Ir, galima spėti, gana sąmoningai ir drąsiai leidosi tomis kabutėmis apšaukiamas tų, kurie „Pragare“ arba nerado to, ko tikėjosi, arba šiaip pasijuto suklaidinti „kelionių organizatorių“ ir nugabenti ne ten, kur žadėjo lankstinukai. Bet man atrodo, kad tie vienu metu ir kultūros, ir jos antipodo ženklai sako dar kažką kita, ne vien įsteigia performanso provokaciją. Be visų prasmių, kurias tarp savęs geba sukurti elementarios kabutės (visas tariamybės spektras nuo iliuzijos iki apgavystės), mažiausiai viena pasirodė įdomesnė. Keista, tačiau šis elementarus ir tiesiog banalus skyrybos ženklas mūsų kultūroje gali „nunešti“ sudėtingiausius technine ir semantine prasme scenografinius vaizdinius, jo buvimas iš kairės ir iš dešinės tarsi negrįžtama, mirtina nuodėmė nuspalvins viską, kad ir kas nutiktų scenoje.

Romeo Castellucci ir jo trupė tikrai padarė viską, kad nuo scenos dvelktų neteatrinė tikrovė, kad jos viršenybė prieš scenos vaizdinių kūrimo įmantrybes (jas šis plastiškai angažuotas režisierius išties kuria tobulai) būtų akivaizdi. Atsivedė iš visiškai neteatrinės materijos sutvertus tarnybinius šunis su keturiomis kojomis, uodegomis, dantimis ir kvapu, užkabino berods elektrinius antkaklius ir paleido „pažaisti“ su režisieriumi (beje, tie antkakliai daug kur yra uždrausti ir labai tikiuosi, kad šunys neprieštaravo pasiaukoti vardan meno gerokai labiau, nei storu apsauginiu kostiumu apsirengęs Romeo Castellucci). Šunys, ko gero, turėjo priminti padoriam Pragarui (arba bent jau trečiajam jo ratui) priklausantį Cerberį. Dar - sukelti publikai nejaukumo, nesaugumo ar bent jau nuostabos pojūtį. Tikėtina, kad didžioji publikos dalis iš tiesų patikėjo, kad šunys nebuvo tiesiog išsigandę, truputį smalsūs ir ne šiaip klausė instruktorių, o norėjo iš tiesų sudraskyti vargšą režisierių.

Dmitrijaus Matvejevo foto
„Pragaras”. Dmitrijaus Matvejevo foto

Kalbant apie tikrovės invazijas, scenoje dar pamatėme patį tikriausią, vaidybos visai nesimokiusį baltą arklį ir tokius pat sceninius naujokus žmones-statistus, vaikus ir suaugusiuosius. Tikrovės srovė, skleidžiama tokių „rupių“ materijų, tarsi turėtų ištaškyti teatro sienas ir mus visus nublokšti kažkur į Katedros aikštę. Ogi ne, nieko tokio neįvyko. Veikiau likome kažkur pusiaukelėje, sutrikdyti keisto dvilypumo. Ir meistriška Castellucci sceninė mašinerija čia niekuo dėta. Buvo kabutės, ir galėtum net manyti, kad jų vienų pakako tam, kad tariamybė nugalėtų realybes. Liūdniausia tai, kad turėjo būti priešingai.

Tarp kabučių vieni pakankamai lengvai (štai čia gal kas ir nusivylė) atpažįstami vaizdiniai keitė kitus - vasariškai pasipuošusi „vėlių“ masuotė darniai judėjo iš mizanscenos į mizansceną, krito ir kėlėsi, sekė gyvenimo su jausmais, dorybėmis ir nuodėmėmis pėdsakais. „Gyvenimo nuėjo pusę kelio“ ne trisdešimtmetis nusidėjėlis, o paauglys berniukas su šuns kailiu ir krepšinio kamuoliu. Kamuolys klusniai asocijavosi su kaukole, žemės rutuliu ir žmonijos savidestrukcija.  Vergilijaus pareigas Pragare šiais laikais eina Andy Warholas. Įtariu, jį galėtų pakeisti bet koks kitas kolega. Dar pasirodė ropojantis skeletas su gudriu įtaisu, jau minėtas baltas arklys, tapęs plastiškai gražaus sceninio paveikslo dalimi ir už tai gavęs raudonų dažų ant nugaros.Taip pat degė fortepijonas, atvažiavo avarijoje sudaužytas automobilis ir buvo daug kitų gražių dalykų. Kone visąlaik gaudė didinga muzika su tikriausiai Dantės laikams atstovaujančių choralų pėdsakais.

Nesu tikra, ar ši ironija nėra užkoduota paties režisieriaus. Iš tiesų gali būti. Tik, ko gero, tokiu atveju nereikėjo pasikliauti vien kabutėmis...

Skaistykla

Pristatydamas „Meno forto“ palėpėje susėdusiai, sutūpusiai ir vos ne sugulusiai publikai antrosios trilogijos dalies vaizdo įrašą, Romeo Castellucci iš esmės suminėjo esminius meninius savo spektaklio dėmenis: savo kūrybai nebūdingą naratyvinę „Skaistyklos“ struktūrą kaip konkrečios funkcijos architektūrinį elementą, kurio tikslas yra paruošti lemiamam momentui, kuris šią struktūrą apverčia, transformuoja, sugriauna. Taip pat atskleidė, kad čia jam buvo svarbu dirbti su laiko materija, ją modeliuoti, ieškoti šios materijos plastiškumo ir eiti tikslo link - sukurti scenoje tikrąjį laiką ir vietą, o ne atspindžius, atsieti juos nuo veiksmo. Dar paminėjo „enigmą“ - paslaptį, ir nuostabą. Bet neįspėjo, kad laukia sukrėtimas, kurio galioje ne tik sugriauti „naratyvinę architektoniką“ ar kažkokią kitą režisūrinės terminologijos įmantrybę, bet ir priversti beveik fiziškai pajusti klampiai sutirštėjusio laiko materiją, besispraudžiančią į šnerves, dusinančią ir atimančią deguonį, tvinksinčią ausyse...

„Skaistyklos“ veiksmas prasideda išdidintoje erdvėje, kurios „rėmas“ tarsi proporcingai sumažina joje esančias figūras, bet ir kartu pabrėžia jų primygtinai buitiškų veiksmų monumentalumą - „išretintas“ sceninės erdvės oras veikia kartu su išretintu, bet ypatingos sunkio jėgos ritmu, tiksliau, laiku. Erdvėje, tarsi pripildytoje keistos, beveik neregimos, bet viską į lengvą lunatizmą įvelkančios materijos, veikia trys žmonės - motina, sūnus ir tėvas (arba Pirmoji žvaigždė, antroji ir trečioji, anot spektaklio titrų). Ruošia pietus, sėdi už stalo, grįžta iš darbo, žiūri animacinius filmus, tiekia vakarienę, įsijungia televizorių, šneka apie šį bei tą, tikrina pamokas ir pagaliau eina žaisti „kaubojų“... Minkštai, plastiškai tarsi gobelenai keičiasi scenovaizdžiai, tyloje nuplevenant ir vėl pakylant tamsos uždangai. Herojai viską daro ritualiniu tikslumu ir ritmu, ir pamažu erdvėje, laike, judesiuose ir dar kažkur nenusakomai atsiranda vos nujaučiama sinkopė, tarsi dvigubas kontūras, formuojasi dar į jokius konkrečius žodžius neįsirašanti, net emociškai sunkiai apčiuopiama nuojauta „kažko“, kas įvyks, kas įvyko ir vyksta. Užuominų yra pauzėse tarp žodžių, pačiuose žodžiuose - ištartuose ir nutylėtuose, veiksmuose, atliktuose ir ypač ne. Tame, kaip berniukas stveriasi už žaislinio supermeno, kaip kartu su juo, tarsi sapne trumpam išdidėjusiu, trumpam patenka į slaptą erdvę, tarsi spintoje... Bent kokio materialumo nuojautai suteikia po kurio laiko pasirodantys titrai - projektuojami ant sienos jie anonsuoja herojų veiksmus kelias sekundes prieš jiems įvykstant. Kaip režisierius ir žadėjo, titrai atsieja laiką nuo veiksmo. O paskui, kai TAI ateina ir užgniaužia gerklę, jie atsieja ne tik regimybę ir tikrovę, vaizdą nuo garso, bet ir gėrį nuo blogio, gyvenimą ir mirtį, ir (tikiuosi ne amžiams) žmogų nuo žvėries.

Mariaus Macevičiaus foto
„Pragaras”. Mariaus Macevičiaus foto

Kas buvo tas TAI? Dalykas, kurį nukenksminame, įvardydami kaip seksualinę prievartą prieš vaikus, vykstančią už namų sienų. Nuolat girdime panašias istorijas, skaitome jas laikraščiuose ar netyčia, prieš perjungdami kanalą, būname užklupti jų televizijos laidose. Bet tikrai niekada gyvenime bent jau aš asmeniškai nesu patyrus tokios savo reakcijos - asmeniškumo čia neišvengsi, nes beveik paralyžiuojantis išgyvenimas ir yra totaliai, nuginkluojančiai asmeniškas. Net ir sukeltas kiaurai sąlygiškų priemonių - galutinai sustabdyto laiko, duslių garsų kažkur už tuščios scenos ir iš erdvės pulsuojančio spengimo. Dar visą laiką matome meluojantį titrą „Musique“ (titruose vienu momentu veiksmas atitrūksta į „padoresnę“ tikrovę, kurioje šeima gražiai sau leidžia vakarą šokdama ir muzikuodama). Kad ir supranti visas sudedamąsias šio įspūdžio dalis, kas sekundę aiškėja, kad dar truputį, ir kažkas pasikeis visiems laikams. Nežinia, ar tai skaistykla, ar jau galinė pragaro stotelė, bet stebintįjį čia ištinka reali grėsmė patekti į prievartą patiriančio vaiko kailį ir išgyventi siaubą, stingdančią bejėgystę, gal net skausmą ir galop atsiribojimo pojūtį, gelbstinčią  galimybę atitrūkti nuo savo kūno ir tarsi iš kažkokio bokšto stebėti tą kraupą kažkur toli...

Ir kai pagaliau kartu su berniuku atsiduriame toje kitoje erdvėje, įvyksta režisieriaus minėtos naratyvinės struktūros (ir visos ligi šiol įsteigtos sceninės logikos) lūžis. Iš pradžių į apvalų tarsi vyzdys ar užtemęs mėnulis ekraną ateina gigantiški augalai (atrodo, čia naudojama camera obscura technika, kurią Vilniuje parodė italų trupė „Ortographie“). Grėsminga tėvo-kaubojaus figūra virsta maža traukuliuota žmogysta, kurią nubaudžia staiga gigantišku virtęs sūnus... Tikrovė ar sąlygiški būdai ją atkurti scenoje griūva, keičiasi teatrinė kalba, plastika, virsta visos konvencijos.

Kai tai baigiasi, tikimės, kad mirėme.

Rojus

Patekęs į vieną ŠMC kerčių už kabančio bilietų „prekystalio“, pamatai nelabai baltomis užuolaidomis dekoruotas sienas, tuščią erdvę, pastebi tik porą degančių lubų šviestuvų ir pagaliau - dvi basas vaikiškas pėdutes. Jos tarsi truputį juda dešiniop. Paskui vėl grįžta. Paskui kitoje vietoje atsiranda dar dvi kojytės. Kiek pabūna, ir pradingsta.

Tiek.

Ir dar - pripėduota mažais pėdsakiukais buvo ir „Pragare“ (vaikus čia uždarė į perregimą kubą ir pakabino virš jų beveik čiurlionišką „negandą juodą“), ir, be abejo, „Skaistykloje“. Kai skaudžiai, kruvinai, suspaudus širdį pastebi tą nusidriekusį pėdsaką, iš tikrųjų pateisini bet ką - net ir savo sentimentalumą, baltą arklį ar degantį fortepijoną. Lai sau dega. Jei Rojuje vaikai gali pasislėpti nuo to, kas vyko gyvenime (deja, jis tik apsimetė Pragaru ir Skaistykla), tebūnie jis tik toks. Be jokių debesėlių ir pievelių, su šaltomis plytelėmis ir bilietu už 8 litus.

 

recenzijos
  • Kelionė į gestų kalbos šalį

    Įsisąmoninus, kad kurtieji tiesiog bendrauja kita kalba, nepažinus pasaulis atsirakina: tada galima patirti scenoje vykstantį muzikinį žaidimą, grožėtis gestų kalbos sintaksės pantomima, gramatikos subtilybėmis.

  • Tiesa apsimetinėjimo mene (1): „Bohema“

    A. Cholinos raktažodis „Bohemos“ spektaklyje neabejotinai yra įtaigiai (ne)sumeluotas jausmas. Kad ir kaip paradoksaliai tai skamba kalbant apie teatrą – melavimo ir apsimetinėjimo meną.

  • abcd prie teatro laužo

    Režisierius Justinas Vinciūnas „Pranašystėje“ eksperimentuoja ir su tekstu, ir su aktoriais. Jis nesistengia akcentuoti nei handkiškų nuojautų, nei aktorių bendrystėje besirandančių blyksnių.

  • Eižėjantys luobai

    „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ leidžia atsiskleisti aktorių Vitalijos Mockevičiūtės ir Karolio Kasperavičiaus meistrystei, parodyti komišką, psichologinę ir net tragišką savo pusę.

  • Geras oras, jei nežinai ką pasakyti

    Kūrėja Kristina Marija Kulinič siūlo kalbėtis. Bet per pusantros valandos išnagrinėti tiek klausimų – neįmanoma. Vietoje to, kad pasirinktų vieną ir nertų giliau, siekė aprėpti viską. Tad spąstai užsidarė.

  • Būsenų „Kartoteka“

    Varnas sukūrė bendrą spektaklio konstrukciją, o visa Herojaus vidinė kelionė priklausė tik nuo Svobono kūrybos. <...> Jis – regimas veiksmo režisierius, ir kuriantis save, ir valdantis visą situaciją.

  • Krystiano Lupos pėdsakai „Užburto kalno“ teritorijoje

    Režisierius ištobulino liupiškojo teatro požymį – savo paties buvimo tarp žiūrovų įgarsinimą. <...> Lupos čia ir dabar kuriamas „garso takelis“ ir žavėjo, ir trukdė.

  • Prapjauti tamsą

    Greičiausiai nesijuokiu todėl, kad ėjau žiūrėti juokingo spektaklio. Pavadinime įrašytas stand-upʼas kuria labai konkretų lūkestį. Žiūrovai mato jautriai gedulą apmąstantį spektaklį, kuriame yra ir humoro.