Kokia esminė akmens savybė? Akmuo nesivysto. Mes priimame akmenį kaip saugantį laukinę ar kultūrinę atmintį, atsparų laikui, klimatui, bet kokiam išorės poveikiui. Festivalyje „Sirenos'17“ pristatytam spektakliui „Teatro atminimo akmenys“ irgi būdingos panašios charakteristikos. Negali neigti didžiulės genocido užuomazgų ir plitimo fiksavimo svarbos istorine prasme. Tačiau negali neigti ir to, jog spektaklis, regis, tik saugo šią atmintį: režisūriškai jis nesivysto ir yra atsparus... žiūrovui.
Vokiečių režisieriaus Hanso-Wernerio Kroesingerio spektaklyje, kuriame rekonstruojami keturių Karlsruhės (Pietų Vokietija) teatro darbuotojų pašalinimo iš darbo, iš visuomenės, iš teritorijos antisemitiniu pagrindu procesai (pradedant 1933 metais), nuo pradžios iki galo skaitomi, ir skaitomi, ir skaitomi dokumentai, o kai galiausiai skaitymas baigiasi, aktoriai žiūrovus pakviečia... paskaityti dokumentų savo jėgomis. Dokumentinis žanras čia įgauna absoliučiai tiesioginę reikšmę: kūrėjai nuo dokumentų ne tik atsispiria, bet ir jais užsimaskuoja. Surasti aktoriaus gyvybę (vaidina: Veronika Bachfischer, Antonia Mohr, Jonathan Bruckmeier, Gunnar Schmidt) už pratiso dokumentų nagrinėjimo proceso nėra prošvaisčių: kai jie puse kojos pabando atitolti nuo dokumentalistikos ir parodyti gyvybės ženklų, aktorine prasme iškart klumpa, lyg vienintelė ir neginčijama tiesa čia yra tik surinkti dokumentai, ir nė menkiausiam subjektyvumui, mano kaip aktoriaus santykiui (ne didaktiniam, o tikram) į istoriją ir net man pačiam, kaip aktoriui, čia nėra vietos. Bet kas tokiu teatru laimima? Surinktos informacijos sklaidos mastas? Progų pralaimėti čia regiu gerokai daugiau.
Kai į teatrinius turus pakvietė Sonya'os Schönberger „Vokietukai“ (LNDT, 2017), turėjome labai panašią problemą: tikintis žiūrovą pasotinti surinktos šokiruojančios dokumentinės informacijos vienetu, pamiršta, kad teatras nėra tik informacijos transliavimo kanalas - tą informaciją reikia artikuliuoti. Įdomu tai, kad abiem atvejais šokiruoti turinčios istorijos ne tik nešokiruoja, bet apskritai nė kiek nepaliečia: nesujaudina, pavyzdžiui, nei „Vokietukų“ faktas, kad močiutė lovoje rasta be galvos, nei „Teatro atminimo akmenų“ žinia, kad laikas vykti į paskirties vietą. Teatre, kuris atsispiria nuo tikrovės, niekas neatrodo tikra: faktas po fakto sprūsta pro ausis, gaudant orą faktų jūroje ir galvojant apie laiką, kurio kūrėjai nepaliko žiūrovui priimti, suprasti, apdoroti, galų gale, pajausti tų faktų kūniškumą.
Kodėl taip atsitinka? Atrodo, kad spektaklių komandoms čia įdomiausias pats informacijos rinkimo procesas, o kaip rezultatas tepateikiama savotiška medžiagos prezentacija, neturinti jokios režisūrinės įžvalgos. Apie šią prezentaciją sukuriama didelė legenda, kaip kas su kuo kur susitiko ir ką nuveikė pamatė išgirdo patyrė. Esminė reikšmė suteikiama atliktam dokumentiniam tyrimui, o žiūrovas... Koks žiūrovas?
Spektaklio „Teatro atminimo akmenys“ aprašyme minima, jog konservatyvesnių pažiūrų žiūrovams spektaklio forma gali pasirodyti drąsi (juk sėdima prie vieno stalo su aktoriais!). Tačiau nutinka atvirkščiai - spektaklis pats konstatuoja savo konservatyvumą ir nulinę režisūrinę raišką. Ar totalios diskriminacijos, kurią atėjus Hitleriui patyrė žydai ir su jais susijusieji, teatrinis maksimumas gali apsiriboti tik atsargiu stalo, ant kurio stovi kaltinamasis, kilstelėjimu, grasinant nei numesti, nei parklupdyti, o tik vos vos pajudinti (neduokdie aktorius užsigaus)? Ar vis dar, kalbant apie fašizmo pragarą, būtina pasitelkti labiausiai tiesioginę - svastikos, erelio, lauro lapų vainiko - simboliką? Žinoma, atskiro komentaro vertas ir lagamino įvaizdis, skirtas iliustruoti kelionę į koncentracijos stovyklą: gal šiandien tokiai idėjai išreikšti jau pavyktų sumanyti ką nors daugiau?
Įžangoje minint spektaklio atsparumą žiūrovui, norėjosi pabrėžti faktą, jog režisieriaus, ko gero, tikėtasi išsipirkti žiūrovų sodinimu prie bendro stalo kaip abipusius mainus garantuojančia forma. Suprask - aš šneku tau į akis, su tavimi dalijuosi dokumentu, apie kurį kalbu, vadinasi, yra visos prielaidos teatrui veikti. Bet neveikia. Justi, kad aktoriai yra visiškai atsiriboję nuo žiūrovų, ir tik liūdną juoką kelia prieš spektaklį kūrėjų komandos išsakyta mintis, kad kiekvienas žiūrovo kostelėjimas ar krustelėjimas turės įtakos veiksmo plėtotei. Melas: net žiūrovų atviras žiovulys ir gulėjimas ant sudėtų rankų čia nieko nekeičia. Beje, „Vokietukuose“ taip pat tikėtasi, jog ryšį tarp žiūrovo ir aktoriaus savaime užmegs forma „akis į akį“, bet ir čia aktorius yra kaip niekad tolimas[1].
Spektaklyje „Teatro atminimo akmenys“ atsiskleidžia dokumentinio teatro žanro pavojai: surinkta gausi, dramaturgiškai nuosekliai išdirbta (teksto autorė Regine Dura), istoriškai vertinga medžiaga, pristatanti detalią, labai asmenišką (laiškų pavidalo) holokausto aukų patirties evoliuciją ir įprasminanti atminimo akmenų idėją[2], įklampina pati savyje galbūt dėl baimės praleisti kažką reikšmingo istoriniu atžvilgiu. Kruopščiai dokumentuotoje rekonstrukcijoje stinga lydinčių nuojautų, baimės, kančios, kasdienybės siaubo pojūčių. Kitaip tariant, čia nieko nėra „tarp eilučių“: yra tik eilutės, tarp kurių - kitos, ir kitos, ir kitos eilutės.
„Teatro atminimo akmenų“ pabaigoje žiūrovų prašoma pakilti nuo stalo ir atsisėsti į įprastas vietas. Ką gi, atsisėdame. Tačiau pakeistas rakursas siejasi tik su regos lauko dinamika - scenos reikalai nepasikeičia. Tiesa, dabar jau kalbama apie keturias genocido aukas iš praėjusio laiko atstumo, bet vis dar baigiant užtrokšti aktorinėje sausumoje. Sausumas ir stingulys čia apėmęs iš visų pusių, ir vienintelės Brechto ir Benatzkio dainos, tyliai atliekamos aktorių kvarteto, trumpam pajudina scenos negyvėlio liežuvį. Ar ausį.
Dokumentinę būsimų negyvėlių atmosferą vysto lietuviams jau pažįstami „Rimini Protokoll“ kūrėjai. Festivalyje pristatytas dokumentine medžiaga paremtas jų darbas „NACHLASS. Kambariai be žmonių“ reprezentuoja kardinaliai kitokį - gyvą, kvėpuojantį ir žiūrovui oro duodantį teatro dokumentikos organizmą. Pernelyg nesiplėtojant, norisi fiksuoti esminį spektaklio bruožą: nors aštuoniuose kambariuose nėra žmonių, apie kuriuos pasakojama, vis dėlto iš sienų, iš televizorių, iš planšečių, iš grindų į žiūrovą žvelgia be galo gyvastingas žmogus, kurio kūnas, besiruošiantis mirčiai, atrodo tiesiog sklidinas gyvybės kraujo. O štai „Teatro atminimo akmenyse“ kraujas neteka. Yra veidai, yra istorijos, yra mirties artumas, tačiau joks žmogus į žiūrovą taip ir nepažvelgia. O juk kalbama apie žmones, kurie tikrai turėjo visus tuos žvilgsnius.
P. S. Po spektaklio „Teatro atminimo akmenys“ kilo klausimas: kai „Sirenų“ organizatoriai kviečia išjungti nuostatas, kam adresuotas šitas kvietimas? Žiūrovams, ar - kaip palinkėjimas į ateitį - sau patiems?
P. P. S. Po spektaklio MDLSX priekaištas tam sykiui anuliuotas.
[1] Apie šio nutolimo priežastis kalbėta recenzijoje “Seklus vanduo vilko vaikams”, Kultūros barai, 2017, nr. 9.
[2] „Atminimo akmenys“ (vok. Stolpersteine) - tai nedidelės plytelės, įmontuojamos gatvės grindinyje šalia Holokausto aukų namų arba vietų, kuriose šie žmonės dirbo, mokėsi; kuriamos vokiečių menininko Gunterio Demnigo.
