Jei dar ketinate eiti į „Remote Vilnius“, skaitykite po to, kai šį spektaklį patirsite patys
Kad „Sirenose“ bus rodomas „Remote Vilnius“, man buvo labai netikėta. Pernai metų Avinjono festivalyje mačiau „Remote Avignon“. Mintis, kad teatralizuotą pasivaikščiojimą su ausinėmis galiu išgyventi savo mieste, girdėdama mašinos instrukcijas savo kalba, kartu su savo visuomenės individais, vertė laukti rudens ir nekantrauti. Šį darbą Vilniuje žiūrėjau visiškai kitaip negu Avinjone – dėl to nėra jokios abejonės. Ne tik todėl, kad jau kartą šį procesą buvau išgyvenusi, bet dar ir todėl, kad žinojau principus, kaip „Remote X“ yra padarytas. Taigi, žiūrėdama negalėjau nustoti matuoti, lyginti to, kas turbūt net negali būti palyginama. Bet kodėl gi nepamėginti per „Remote X“ procesą pažvelgti į visuomenę – festivalio, miesto, teatro, – į visuomenėje veikiančius mechanizmus, į tai, kas džiugina, ir į tai, kas nervina?
Pirmas dalykas, mano mintims suteikęs kryptį, buvo balsas. Girdėdami tekstą gimtąja kalba, su juo, be abejo, nugriebiame ir visą neverbalinės informacijos lauką – kalbėjimo toną, žodžių ir sakinių melodingumą, manieringai tariamus ar nukandamus balsius, parenkamus žodžius. Pagal tai formuojame savo santykį su balsu ir tekstu – neutralų, grįsta simpatija arba antipatija, – ir tai vėliau nulemia, kaip linksime pasiduoti duodamoms instrukcijoms. Apdirbtas ir mechanizuotas Mašinos, vardu Aistė balsas, rodės, buvo kvaištelėjusiai malonus. Ir būtent balso kvaišumas buvo tai, kas nuolat vertė galvoti apie santykį su siūlomomis idėjomis, trukdė įsijausti, pasiduoti, per anksti formavo abejonę. Daugiau galvojau apie tai, kokia yra Mašinos, vardu Aistė / spektaklio komandos intencija, nei jaučiau realų intencijos buvimą. Tai, kas Prancūzijoje buvo paprasta – aš su tavim kalbu, pasitikėk ir sek mano balsą, – Lietuvoje tapo sudėtinga: aš su tavim kalbu, sek mano balsą, bet būk protingas ir abejok manimi.
Kitas dalykas, bandęs mano mintims suteikti kryptį, buvo vieta. Pasivaikščiojimas prasidėjo žinomiausiose Vilniuje Antakalnio kapinėse, pievelėje priešais Sausio 13-osios ir Medininkų aukų kapus. Šios kapinės pakankamai civilizuotos, daigelis ne kartą esame ten buvę, jose beveik nėra Didžiosios paslapties ir misticizmo auros, jaučiamos mažesnėse ir mažiau pažįstamose Saulės, Bernardinų, netgi tose pačiose Rasų kapinėse. Kad paslapties ir misticizmo auros norėta, sprendžiu iš „Remote Vilnius“ garso takelio, kuris Avinjone buvo tas pats, bet suveikė visiškai kitaip. Žinoma, kiekviena vieta kažkam asmeniškai gali būti labiau ar mažiau pažįstama, vis dėlto esminis skirtumas tarp šių dviejų situacijų yra tai, kad Avinjone susirinkusi teatro festivalio publika nepažįsta miesto kapinių. Netgi pagrindinių, nes beveik visi jie – atvykėliai. Vilniaus festivalio publika daugiau mažiau vietinė, daugelis suaugusių su šia konkrečia erdve jau radę savo santykį[1]. Todėl pasiūlymai permąstyti antkapių formas (kurios Antakalnyje gana panašios) arba čia gulinčiųjų mirties priežastis atrodo banalūs, – turbūt kiekvienas atskirai jau ne kartą esame tai darę būtent šiose kapinėse. Jūs būsite visiškai teisūs, jei pasakysite, kad net ir tokiu atveju galima atrasti ką nors nauja. Taip! Bet tam, kad visų mintį būtų galima vesti vieningai, pamąstymams reikėtų duoti visiškai kitas temas.
Kalbant apie vietas, kuriomis ėjo „Remote Vilnius“ trasa, reikia pasakyti, kad vienintelis netyrinėtas objektas visame kelyje man asmeniškai buvo sudegęs namas prie Leono Sapiegos stotelės. Tiesa, dar nebuvau buvusi ir ant LNDT stogo, bet žinojau, kad šitoje programoje ši vieta tikrai bus panaudota. Netgi tada, kai Oršos mūšio minėtojai Katedros aikštėje organizatoriams sukėlė šiokių tokių nepatogumų, visiškai išblaškė dalyvių dėmesį, ir aš pasilikau kartu su realų gyvenimo teatrą stebinčiais žiopliais, vėliau atspėjau tolimesnę kryptį ir pasivijau visą spektaklio kompaniją. Jeigu pasivaikščiojimas Avinjone buvo suformuotas taip, kad į maršrutą patenka tik nedidelės atkarpos iš kasdienių gyventojų / svečių trasų, jos jungiamos netikėtai, laužydamos tradicines ėjimo per miestą magistrales, tai Vilniui buvo parinkti elementariausi taškai ir jų jungimai. Antakalnio kapinės, Sapiegos ligoninė, Sapiegos stotelė, Kalnų parko stotelė, teniso kortai, Katedros aikštė, kavinių Odminų gatvėje lauko staliukai... Mintinai žinomas maršrutas. Gerai, kad bent į dramos teatrą ėjome per tarnybinį įėjimą! Kodėl vietoj Katedros aikštės nebuvo galima pasirinkti Rūdininkų skvero? Lauko staliukams – prabangiosios Stiklių gatvės? Vietoj Antakalnio – Bernardinų kapinių? Kaip buvo rengiamas maršrutas? Būtų įdomu sužinoti.
Dabar atėjo laikas pakalbėti apie žmones, kuriuos turėtų užvaldyti mašina. Kalbu tik apie tai, ką mačiau savo grupėje – juk kitos galėjo patirti visiškai ką kita. Iš pat pradžių jų ketinimai paklusti buvo kuo geriausi – jie ramiai laukė, kol pasigirs instrukcijos, vėliau ėjo, žiūrėjo, skubėjo, stojo į ratą, žygiavo per ligoninę, apžiūrinėjo sudegusį namą, lipo į troleibusą... Jie klausė nurodymų ir juos vykdė. Vis dėlto akivaizdu, kad mašina jie ne visiškai pasitikėjo. Štai, kai reikėjo bėgti varžybose, imperatyvą beveik neabejodami ignoravo ketvirtadalis gaujos. Kitais momentais nurodymai buvo daromi „puse kojos“ - kaip Gombrowiczius pasakytų, – tarsi nenoromis, tarsi gėdijantis. Žmonės nuolat žvilgčiojo į kitus nedrąsiai, iš padilbų, lyg klausdami, – kaip manai, ar verta? Bet buvo beprotiškai įdomu žiūrėti į grupės lyderį – mėlyna striuke apsirengusį berniuką. Jis su džiaugsmu vykdė viską, ką sakė balsas. Pavyzdžiui, akimirksniu puolė slėptis į kioską Gedimino prospekto pradžioj. Nors šią pramogą priėmė rimtai, jis vienintelis žaidė pagal nustatytas taisykles. Didžiulis kontrastas visuotinai sklindančiam nenorui ir abejingumui. Jis bandė, jam buvo įdomu. O kodėl tai buvo taip sunku suaugusiems?
Nesupraskite manęs klaidingai. Tai, kad žmonės nepaklūsta mašinai – jokia problema. Problema yra ta, kad mes jai nepaklūstame tik todėl, kad vis dar esame budrūs. Tuo tarpu „Remote X“ turėtų sudaryti sąlygas užmiršti budrumą, pajausti mašinos valdymo jėgą, patirti visuomenės (gaujos) džiaugsmą, kad visi vieningi... ir tada, tik užmiršus visus mašinos keliamus pavojus, paskatinti galvoti apie savo mąstymą ir savo veiksmus, atpažinti manipuliacijas ir savo autentišką elgesį. „Remote Vilnius“ atveju kiekvienas nelaiku nutrūkstantis garso takelio fragmentas primena mums apie tai, kad mus bando valdyti mašina, kuri neveikia. Jei ji veiktų, gal mes mielai jai pasiduotume? Tai klausimas, į kurį, žiūrint „Remote X“, galėtų matytis atsakymas.
Po „Remote Avignon“ Nicolas Geny, vienas iš komandos narių, sakė: „Po pirmų dviejų dienų likome visiškai vieni - Kaegi ir „Rimini Protocoll“ komanda išvyko. Aišku, jei būtume norėję projektą tiesiog „prastumti“, padaryti bet kaip, būtume laisvai galėję taip pasielgti. Bet čia ne tas atvejis. Patys norėjome, kad viskas veiktų kuo puikiausiai“. Man patinka toks požiūris. „Remote Vilnius“ nenuoseklus garso takelis, nežinantys, kaip čia būtų teisinga elgtis, dalyviai, tušti teniso kortai ir kavinių stalai be lankytojų[2], vietos, kuriose viskas jau mintinai žinoma bei didžiausias smūgis – Oršos mūšio minėjimas Katedros aikštėje, – visa tai verčia susimąstyti, kokia yra mūsų visuomenė. Tampa akivaizdu, kad viskas mieste – lankantys kapines, dirbantys ligoninėse, vykstantys viešuoju transportu, žiūrintys sporto varžybas, vakarieniaujantys kavinėse ir organizuojantis viešus miesto renginius – yra susiję. O kas, jei kiekvienas sveikas individas čia veikia tik puse kojos?
[1] Čia būtų galima plėstis apie kapinių lankymo skirtumus lietuvių ir prancūzų kultūroje, bet tai pernelyg plati tema. Tokiu principu galima kalbėti ir apie kitus reiškinius – ligonines, apleistus namus, kavinių kultūrą ir pan. Įdomu, kad „Remote X“ skatina ieškoti tokių skirtingų kultūrinių pjūvių.
[2] Čia būtų galima plėstis apie kapinių lankymo skirtumus lietuvių ir prancūzų kultūroje, bet tai pernelyg plati tema. Tokiu principu galima kalbėti ir apie kitus reiškinius – ligonines, apleistus namus, kavinių kultūrą ir pan. Įdomu, kad „Remote X“ skatina ieškoti tokių skirtingų kultūrinių pjūvių.
