Gebame būti tik taip, kaip esame išmokyti. O būti mus moko tie, kurie garsiausiai kalba ir geriausiai šoka, o ne tie, kurie augina kalnus ir už virvelių laiko galaktikos balionus.
„Mano Piteris Penas“ priminė ir apie tai, kad suaugti reikėtų ne tik konkretiems žmonėms, bet ir visuomenei, vis dar atsisakančiai matyti bet kokias negalias.
