Asmeniškumus galima nuslėpti. Taip įprastai daro žmonės. Bet nuslėpti asmeniškumai visada veda į akademiškumą, oficialią pozą, apsirengimą storu sluoksniu, po kuriuo nebelieka kūno. Ir galima asmeniškumus eksponuoti. Specialiai. Tyčia. Tada grįžta gyvybė, kuri net ir teatro recenzijose man yra vertybė.
Galiu apsimesti, kad nepažįstu žmonių, apie kurių spektaklius rašau. Galiu nuduoti, kad dar vakar nekalbėjau su Naubertu Jasinsku, apie kurio spektaklį „Bowel“, kuriamą Kauno miesto kameriniame teatre, dabar rašau. Galiu būti nešališka ir nutaisyti neutralų toną. Bet kam?
Pastaruoju laiku vis dažniau susimąstau apie buvimą tranzitinėje būsenoje tarp teatro kaip kūrybos ir teatro kaip meno, kurį vertini iš kritinės perspektyvos. Būdamas insaideris, operuodamas arčiau kūrėjų, rezultatus pradedi vertinti šiek tiek kitu žvilgsniu, į save priimdamas prielaidą, kad šiuo atveju vertini ne tik tai, ką mato galutinis vartotojas, bet ir tą istoriją, kuri kūrėją atvedė į rezultatą. Spektaklis kaip produktas yra tik maža dalis kūrybinio kūno, ir kai dalyvauji procesuose, nebegali to ignoruoti. Ar tai sušvelnina žvilgsnį, ar tai subjektyvina pačią kritiką? Nemanau. Tai gal pagilina, nutolina kūrinio dugną ir sulaiko nuo kategoriškų išvadų. Ir tai gal priartina prie kritiko kūrėją kaip žmogišką būtybę, o ne kaip kuriančią mašiną.
Dabar tyčia pasakysiu, apie ką kalbėjomės su Naubertu paskutinį kartą, nes tai turės įtakos recenzijai. Kalbėjomės apie tai, kad aktoriai kaip žmogiškos figūros spektakliuose, ypač perėjus į karantininę - virtualaus teatro - būklę, yra tik kodas mums suprasti kūrinį. Žmogaus pavidalo mums reikia, kad išgirstume; lygiai kaip matematikoje, kad galėtume ja užsiimti, mums reikia skaičių. Teatre mes norime žmonių. Naubertas pasakojo apie 2D žmones, kurie įmanomi virtualiame teatre, ir apie jo paties kūrybinį perėjimą nuo human being prie NOT human being. O galiausiai - prie being ir tiek.
„Bowel v2.1.3“ yra ne spektaklis, veikiau neilga introdukcija į spektaklį, kuris kada nors bus gyvas. Bet šiam kūriniui labai tinka būti negyvu. Nes ta negyvybė, tas not human being čia virsta visaverte skaitmenine realybe, į kurią žiūri be gailesčio, kad teatras turėjo persikelti į internetą. Čia nejusti trinties tarp ekrano ir scenos, bet drauge nėra ir perėjimo į kino žanrą: tai, kas vyksta, neabejotinai išlaiko teatro jausmą ir flirtuoja su mūsų viltimi matyti žmogų. Panašiai veikė ir „Fabrica“, kurios kontekstas neabejotinai sustiprina „Bowel v2.1.3“ patyrimą.
Kūrinio vaizdo projekcijose (video menininkas - Ričard Žigis, scenografija - „random heroes“) žmonės ne tik virtę 2D pavidalais, kurių iš viršaus, susiliejusių su koordinačių linijomis, apskritai nesimato, - jie čia netgi gali mainytis veidais. Ir kai pagauni save analizuojantį, kieno savybės konkrečiame pavidale ima viršų, - ar to, kurio veidas, ar to, kurio kūnas, - supranti, kad jau pamiršai realybę. O taip, žiūrint virtualų teatrą, man nenutinka beveik niekada.
„Bowel v2.1.3“ yra labai daug jaunatviško naivumo ir švelniai infantilaus požiūrio. Iš minėtinų - režisieriaus kaip daugiau žinančiojo voice over'is; intelektualinis žaidimas skambiais, tačiau tuščiaprasmiais konceptais; kai kurie norai - pavyzdžiui, noras teisintis, kad tai, ką matysime, neturi reikšmės; noras supjaustyti save į gabalus; noras ką nors galingai išpisti; noras pasakyti, kad visa, ką matysite toliau, esu tiesiog aš, klajojantis atsitiktinėse mintyse, apsvaigintas lengvų narkotikų. Vis dėlto didžioji kūrinio vertė - laisvė žaisti ir manipuliuoti, laisvė flirtuoti su žiūrovu poveikio būdais, stebint, kaip jis reaguos. Hipertrofuotos išraiškos; Simsus primenanti stambioji motorika; ne judesiai, bet judesių kopijos; tiražai, sukuriantys žmogų, tarsi plūduriuojantį neegzistuojančioje 4D erdvėje; lip sync'inimas; klasikinių kūrinių, holivudinės estetikos ir notrdaminės realybės intertekstai (beje, tuštumos realybėje Notre Dame katedros projekcija nesuveikia - atvirkščiai: sunaikina tuštumos absoliutą) - visa tai yra būdas kurti savas režisūrinės kalbos taisykles, kurios, stebint režisieriaus kūrybą, pamažu įgyja atpažįstamą trajektoriją.
„Bowel v2.1.3“ nekuriama iliuzija, kad scenos žmonės tiki scenos gyvenimu. Tačiau aktoriai nėra ir brechtiškai atsiriboję - jie veikiau ardo teatrą tarsi kūną ir išėmę apžiūrinėja to kūno anatomines dalis visai tuo nesistebėdami, kaip Olgos Tokarczuk herojai „Bėgūnuose“. Šitam apžiūrinėjimui ypač tinka Gintaro Sodeikos muzika - jos kuriama atmosfera sinchroniška tokiai scenos būklei.
O žiūrovą šitas būdas kurti teatrinę realybę vis dėlto stebina: nors personažai čia tarsi nei kalbasi, nei reiškia emocijas, nors jie tiesiog žiopčioja, o žodžiai veikiau tarnauja akustiškai, bet ne semantiškai, nors judėjimas čia sintetinis, galbūt dėl to realybės netapatumo su mūsiške nuo viso to sunku atitraukti akis. Įdomu stebėti ir aktorių prisitaikymą prie tokios tikrovės - juk jiems tai nėra įprasta. Organiškiausia čia - Alvydė Pikturnaitė, režisieriaus pasaulio sampratą jau išsibandžiusi kituose jo darbuose, ypač kinematografiška ir natūraliai-kibernetinė.
Atvaizdų dubliavimas, dauginimas ir įvairių intertekstų naudojimas šalia tarsi iš jų juokiantis ir į nieką nežengiant pilna koja - stebėtinai artimas Jeano Baudrillard'o vartotojų visuomenės kritikos teorijoje apibrėžiamai kičo koncepcijai: kičas, anot jo, yra kultūrinė kategorija, apibrėžiama kaip pseudoobjektas, t. y. kaip simuliacija, kopija, dirbtinis objektas, stereotipas, kaip tikros reikšmės stoka ir ženklų, alegorinių nuorodų, nesuderinamų konotacijų perteklius. <...> Grožio ar originalumo estetikai kičas priešpriešina savo simuliacijos estetiką: jis visur reprodukuoja daiktus, mažesnius ar didesnius nei tikrovėje, imituoja medžiagas, mėgdžioja formas arba jas kombinuoja nesuderinamu būdu, pakartoja madą, jos neišgyvenęs.[1]
Akivaizdu, kad panaši logika, ne tiek įtvirtinanti postmodernią kičo estetiką, kiek užčiuopianti laikmečio sąmonę, aktuali ir šio spektaklio kūrėjams. Susidaro įspūdis, kad jie puikiai jaučia visuomenės pulsą, bet jo nei imituoja, nei parodijuoja: regis, tik siekia sutirštinti, sukeistinti ir priartinti šiandienos sociumo vaizdą iki nepakeliamo, bet nepaneigiamo: „Bowel v2.1.3“ veikia kaip zoomas - visomis prasmėmis. Jis priartina, jis neduoda paliesti, jis chaotiškas ir nepabaigiamas. O gražiausias čia - tuščio vaizdo, koordinatėmis nutįstančio į begalybę, kraštovaizdis. Rodosi, šis pasaulis, kaip ir dabartiniai vaikai, užaugintas per nuotolį - todėl toks tuščias ir neturintis nei prisiminimų, nei emocijų, nei kūnų, - tokių, kokius pažįstame.
[1] Baudrillard, Jean. Vartotojų visuomenė: mitai ir struktūros. Kitos knygos, Vilnius: 2010, p. 133-135.
