Gintaras Varnas po 14 metų pertraukos į sceną grąžino ispanų poeto Federico Garcios Lorcos pjesę „Publika”. Režisierius pabrėžė, kad šįsyk kūrė visiškai kitokį spektaklį.
Šio straipsnio savotiškas epilogas galėtų būti kitas įvykis Panevėžio dramos teatre, režisūros klasiko Antano Sutkaus žodžiais tariant, „vieno veiksmo mutinys“, atskleidžiantis apgailėtinai nusilpusios trupės administracinį aspektą.
Kai randi savo vietą, netgi nedrąsu pakelti akis į aktorius. Nes į kieno akis žiūrėsi: aktoriaus, kurį gerai žinai iš kitų vaidmenų, ar personažo, kurio dar nepažįsti?
Viliaus Malinausko premjera Vilniaus Mažajame teatre: pasitaiko, kad aukštos meninės vertės kūrinys teatre suprimityvinamas iki paprasto, buitiško kūrinuko. Būna ir atvirkščiai, kai režisierius ieško įvairiausių prasmių aukštų meninių ambicijų neturinčioje pjesėje.
„Trys viename“ – trumpai, kartu ir taikliai apibūdindamas spektaklį, populiarią reklaminę frazę mestelėjo vienas kolega choreografas, tiesa, turėdamas omenyje vien šokio stilistiką.
Spektaklyje „Dugne” režisierius peržengia kitapus savojo „Hamleto” veidrodžio ir parodo tokią „užveidrodinę karalystę”, kurioje ir toks nesentimentalus menininkas kaip Koršunovas atrodo naivus idealistas.
Prasidėjęs teatro sezonas Lietuvos žiūrovams jau pateikė dvi naujas antikinės tragedijos apie Antigonę interpretacijas – tai Kauno valstybiniame dramos teatre Jono Jurašo pastatyta „Antigonė” ir „Menų spaustuvėje” Ievos Stundžytės kartu su „Atviro rato” aktoriais kurta „Antigonė (ne mitas)”
Aštriadantis Jonas Vaitkus geriausiuose savo pastarųjų metų spektakliuose nuolat randa tikslius sceninius įvaizdžius, taikliai nusakančius mūsų idiotišką padėtį šiandienos Lietuvoje!
Vienoje erdvės pusėje sukrautas didžiulis kalnas tuščių dėžių alkoholio tarai, kitoje – atviros knygų spintos. Taip „Dugno“ herojai atsiduria tarp prasigėrimo ir išminties.
