Sceninė interpretacija nubloškia į tokią režisieriaus metafizikos gelmę, kur verbalinis prasmių ir reikšmių sluoksnis tampa nebesvarbus. Verčia pasitelkti visas suvokimo galias, kad pakiltum į poetines aukštumas.
Monologas – metodiškai plėtojama seksualinių vizijų ir filosofinių apibendrinimų lavina – salėje sėdintį žiūrovą stulbinanti ne menkiau, nei, manytina, būtų stulbinęs ir pačią Žiustiną.
Spektaklio veikėja šokinėja. Maironiška sutana primena juodą nacių aprangą. Mūsų motinų kreida baltinti sportiniai bateliai pakeičiami firminiais kedais.
Šiame spektaklyje nerasime šiandien populiarių postmodernistinių žaidimų, fragmentiškumo, nenuoseklumo, kūniškumo reprezentacijos, vulgarumo, sunkiai šifruojamų metaforų ar simbolių gausos.
Atrodė, kad Dainiaus Kazlausko režisūra – tai savo vaidybos manieros klonavimas, todėl scenoje vaidenosi trys Kazlauskai, įgavę trijų aktorių pavidalus.
Scenoje vyrauja žaismė, emocijos, nuotaikų kaita. Aktoriai, rodos, mėgaujasi savo vaidmenimis, nes iš tiesų, autoriaus meistriškai suvinklioti kiekvieno personažo bruožai, pomėgiai, nuotaikų ir nuomonių kaita.
Keistas atrodo Nekrošiaus nenoras savo kūryboje pripažinti aktualumo ar šiuolaikiškumo dėmenį. Galima išbraukti dabartį iš apmąstymo lauko, bet negalima išvengti buvimo apibrėžtoje erdvėje ir laike.
Būtina akcentuoti mūsų lėlininkų aukšto lygio profesionalumą, sudėtingiausios technikos įvaldymą, sugebėjimą įgyvendinti nelengvą kūrybinį sumanymą.
Vytauto V.Landsbergio režisūrą šiame spektaklyje sudaro tai, kad jis leidžia maksimaliai atsiverti rudnosiukiškiausiam pasaulyje aktoriui Ainiui Storpirščiui.
