Teatro mėgėjams teks įrašyti dar vieną kvartalą į savo žemėlapį Vilniuje ir priprasti ten kreipti žingsnius.
Šalia ilgam įleidusių šaknis statybos kranų ir pastoliais apramstytų sienų tarp Šiltadaržio, Maironio ir Bernardinų gatvių duris repeticijoms ir kameriniams spektakliams atveria ne tik Menų spaustuvė, bet ir Meno forto studija.
 |
| Princesė – Vilma Raubaitė ir Mokslininkas – Vidmantas Fijalkauskas |
Sausio pabaigoje ir vasarį čia vyks net keturios premjeros, iš kurių trys – debiutai. Menų spaustuvėje ketvirtakursiai Teatro ir muzikos akademijos studentai pristato savotišką dilogiją apie herojaus paieškas ir uždarų bendruomenių tariamą saugumą: režisierius Artūras Areima – kone magišku siurrealizmu alsuojančią Michalo Wałczako pjesę „Kelionė į kambario vidų“, o vasario 20-21 d. Olga Generalova pakvies į hipių laikų komuną pagal Richardo Brautigano apysaką „Arbūzų cukruje“.
Meno forte vasario 2 d. vyks Eimunto Nekrošiaus studijos aktoriaus ir režisieriaus Vaido Viliaus režisuoto spektaklio pagal Romualdo Granausko „Rožės pražydėjimą tamsoje“ premjera, o praėjusį savaitgalį čia įvyko savotiškas „debiutas“ – po dešimtmečio pertraukos Lietuvoje spektaklį sukūrė Saulius Varnas – Jevgenijaus Švarco „Šešėlį“.
Žvilgsnis į praeitį
Saulius Varnas nebuvo dosniai liaupsinamas net tuomet, kai statė savo geriausius spektaklius, 9-ajame dešimtmetyje. Tačiau ne tik įdomiausi jo spektakliai „Luninas, arba Žako mirtis“ (1980 m.), „Žemuogių pievelė“ (1985 m.) Šiauliuose ar „Procesas“ (1990 m.) Panevėžyje, bet ir kiti – jų pastatyta per 30 – dažniausiai buvo bekompromisiški žiūrovo atžvilgiu: formalistas iki pašaknų kūrė savą teatro sampratą, estetiką, net jei spektakliai nuo pačios premjeros sustingdavo vien formoje it formaline. Tokios laikysenos ir savito, ryškiai besiskiriančio nuo kitų režisierių braižo, jam pasitraukus iš Lietuvos scenos ėmė ryškiai trūkti, ypač turint galvoje regionuose pamažu įsigalėjusį „provincinį meinstrymą“. Po Kolteso „Sugrįžimo į dykumą“ režisierius pats pasitraukė į dykumą be teatro.
Bet pastaraisiais metais jo pavardė pasirodė rusų tinklapiuose: „Afera“ pagal Suchovo-Kobylino „Tarelkino mirtį“ Jekaterinburge, Ibseno „Moteris iš jūros“ Omske (pavadinimas be rusiško „iš“, „c“ keičia prasmę į „Jūros moterį“ - „Ženščina moria“). Sprendžiant iš aprašų – jau Panevėžyje matytas estetiškai išgrynintas melsvų ir žalsvų spalvų, stiklo dekoracijų reginys. O 2005 m. Rygos „Dailės“ teatre atsirado šiandien jau nebevaidinama S. I. Witkiewicziaus „Šmėklų sonata“ (“Mažame dvarelyje“). Nuotraukos siūlo kitokį, intensyvesnį, Witkiewicziui artimesnį vaizdą nei elegantiškai nostalgiškame 1993 m. Panevėžio teatro variante.
Laiko duobė
Žiūrint jo „Šešėlį“ pagal išmintingo paradoksų meistro Jevgenijaus Švarco pjesę (prisiminkime jo teatrines pasakas „Paprastas stebuklas“, „Drakonas“, ekranizuotas Marko Zacharovo), susidaro įspūdis, kad jokios pertraukos ir nebuvo. Tarsi ne tik būtume sugrįžę į praeito amžiaus 9-ąjį dešimtmetį, bet ir pats Saulius Varnas būtų labiau pats apsikrėtęs rusų teatru nei jame pasėjęs užkratą. Tačiau jo mąstymas atpažįstamas: pjesė išgryninama iki archetipinės pasakų schemos, atsisakyta aibės personažų, bet pagrindinė linija išlieka. Lyg pats režisierius klaidžiotų tarp keleto puslapių Anderseno pasakos ir netrumpos Švarco pjesės. Schema žinoma: nuo Mokslininko atsiskiria Šešėlis, kuris imasi pats tvarkytis ir galiausiai žeminti savo šeimininką, užkariaudamas ne tik valstybės postus, bet ir jo mylimą Princesę. Andersenas baigė pasakojimą ramiai liūdna nata, Švarcas – tik vaikams įtikima gėrio pergale (matyt, 1940-aisiais kitaip ir nebuvo įmanoma).
Šešėlis, toks jungiškos anima archetipas, mūsų slaptoji pusė, aukojanti bet kokius principus dėl patogaus gyvenimo – tema, aktuali visada, bet labai skaudi ir vartotojiškumo priepuolį patiriančiai šaliai. Tačiau aktualijų čia nerasime nė vienos. Spektaklis gali vykti bet kur, bet kada. Tik estetika išduotų ano amžiaus dešimtmetį: plastiko grindys ir sienos, kuriose lyg kreivame veidrodyje matoma publika (lygiai taip veidrodžiais Lietuvoje žaidė Povilas Gaidys „Mindauge“, bet tai buvo 1969 m.); padidinamasis stiklas, nukreipiantis mintis tiesiai prie Nekrošiaus „Dėdės Vanios“; basakojai aktoriai ir gestų užuominos į poezijos spektaklį; vaidyba, pasiklystanti tarp animacijos, Zacharovo filmų ir Rytų.
Nemanau, kad aktoriams patogu čia būti, nes jie gelbstisi kaip kas išmano: Vidmantas Fijalkauskas ant savo Mokslininko pečių nori užsiversti visą dramos svorį, Vilma Raubaitė Princesei suteikia artimiausių Švarco (ir Zacharovo) pasakai spalvų, žaismingų reakcijų, Sakalo Uždavinio Šešėlis iliustratyviai blogas kaip „multikų“ vilkas, Aistis Mickevičius vykusiai bando žaisti Finansų Ministrą (vos neparašiau „fuinansų“, nes jo personažas atsineša ir „Karaliaus Ūbo“ grubiojo farso smarvės), o Edmundas Mikulskis su nedovanotinai pasenusiu baltu švarku – dramatiškasis Olego Jankovskio personažų atitikmuo scenoje.
 |
| Dvelksmas iš Rytų. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Tačiau – vėl „varniškas“ bruožas – šalia to aktyviai dalyvauja „Rytai“: tarsi hayashi muzikantas iš no teatro čia scenos šone sėdi Arkadijus Gotesmanas ir praturtina-iškreipia-pertvarko skambančią fonogramą pagal savo rimtą, nužymi aktoriams tempą ir iliustruoja veiksmus. Aktoriai pėdas stato atsargiai, lyg būtų su kimono ir baltomis kojinėmis, švaistosi bambuko rykštelėmis, o scenos gilumoje stiklas skyla į dvi baltai apšviečiamas širmas. Tačiau jei vienas įspūdingiausių Rytų ir Vakarų teatrų dialogų (japonų ir Venecijos karnavalo) teatre buvo sukurtas Jono Vaitkaus „Venecijos pirklyje“, nes buvo stipriai grįstas koncepcija ir estetikos grynumu, čia pateiktas „kitoniškumas“ lieka niekuo neparemta mįslė. Nors ši spektaklio linija yra įdomiausia, nes tik čia gyvai kuriamas veiksmas. Kaip opozicija perkusininkui kitame šone nepajudinamai sėdi moters manekenas. Ir lieka ne žiūrovams, bet pačiam režisieriui apsispręsti, kur yra tikrasis jo spektaklis, o kur – tik jo šešėlis.
Tad didžiausia vertybė lieka veiksmas, prasidėjęs atnaujintose Meno forto salėse. Jis mažų mažiausiai teikia vilčių kaip galima alternatyva „meinstryminiams“ sostinės spektakliams, taip pat estetiškai besivejantiems savuosius Rytus. Pavyzdžiui, Minską ar Omską.
