Ar tikrai kuo daugiau valandų praleidžiame spektaklyje, tuo stipriau jis mus paveikia? Ekstremaliai ilgi kūriniai dažnai tyrinėjami kaip ritualai: neva jie, nukamuodami ir atlikėjus, ir žiūrovus, leidžia jiems visiems patirti vidinę transformaciją. Pasaulio scenos meno istorijoje yra buvę kūrinių, trukusių dešimtis valandų, ne vieną dieną ar net savaitę.
Naujausias lenkų režisieriaus Krystiano Lupos darbas „Užburtas kalnas“ pagal Thomo Manno romaną trunka penkias valandas penkiasdešimt minučių. Šiame spektaklyje ilga trukmė tikrai galėtų būti prasminga, nes viena didžiausių jo vertybių yra tai, ką jis daro su laiko tėkme. Rodosi, režisieriui pavyko sukurti romane aprašomą belaikiškumą.
Scenoje matome kvėpavimo takų ligų sanatoriją Šveicarijos kalnuose. Sergant laikas eina kitaip: gyvenimas atidedamas. O čia – visas laikas skirtas sirgimui, gydymuisi, keistiems ritualams, dezinfekcijai, patalams. Sanatorijos gyventojai šviečiasi plaučius, klostosi užklotais kojas, sėdi priešais saulę, burnoje matuojasi temperatūrą. Vadinasi, viskas yra atidėta – mėnesiui, metams, dešimtmečiams.
Nors kiekvienoje mizanscenoje kas nors įvyksta, susidaro įspūdis, kad svarbiausias veiksmas čia yra tiesiog buvimas: gulėjimas, žiūrėjimas, laikraščio skaitymas, karščiavimas. Laukimas, kol bus galima grįžti į gyvenimą. Tiesa, kai grįžti jau leis, niekas nebemokės tame gyvenime gyventi, nebesupras, kuo ten reikia užsiimti.
Būtent keistai bėgantis laikas ir sukuria pretekstą spektakliui pasinaudoti galimybe vos ne visą darbo dieną išlaikyti žiūrovą teatro kėdėje – kad šis galėtų visu kūnu pajusti sustojusį laiką. Vis dėlto ketvirta, penkta, šešta spektaklio valandos nebestiprina žiūrovo būsenos, nes tarsi pameta tą tikslą.
Svarbiausiu tampa mėginimas išsakyti viską, kas iš didžiulio romano dar liko nepasakyta. Galima suprasti spektaklio kūrėjų tikslą likti ištikimiems Thomui Mannui ir išsaugoti jo sumanytą struktūrą. Bet tokiu būdu ilga trukmė tampa ne transformuojančia, o sekinančia patirtimi. Spektaklis ima tarnauti romanui ir pamiršta pavargusį žiūrovą.
„Užburtas kalnas“ – tai istorija apie jaunuolį Hansą Kastorpą (aktorius Donatas Želvys), į sanatoriją Šveicarijos kalnuose vykstantį aplankyti savo sergančio pusbrolio. Atvykęs porai savaičių, Hansas pasilieka čia... septyneriems metams. Išsikelti į Šveicarijos kalnus, pamąstyti iš tolo apie sunkų gyvenimą – jau beveik įprastas naratyvas mūsų pastarojo laiko teatre. Ką tik pristatytame režisieriaus Łukaszo Twarkowskio darbe „Quanta“ mokslininkų būrys irgi reziduoja politinį neutralumą saugančios Šveicarijos kalnų viršūnėse.
Nerimastingame geopolitiniame laike darosi madinga modeliuoti įvairias situacijas, kuriose jei ne psichologiškai, tai bent geografiškai būtume saugūs ir galėtume užsiimti ne karo kasdienybe, o švelnia, šventine, krištolo šviestuvais ir satino suknelėmis apkaišyta karo filosofija.
„Užburtas kalnas“ rašytas Pirmojo pasaulinio karo metu. „Quanta“ tyrinėja laiką prieš pat Antrąjį pasaulinį karą. Nieko keisto, kad šie kūriniai į teatro sceną patenka būtent dabar. Vis dėlto Krystianas Lupa pasirenka susitelkti į tyros meilės, kūno silpnumo ir mirties temas. Ir būtent tyra meilė virsta ta spektaklio dalimi, su kuria būti sunkiausia. Kodėl? Nes kyla klausimas, apie ką visa tai? Kodėl šiandien?
Twarkowskio „Quantoje“ yra aišku, kad žmonės vienas į kitą bėga norėdami dar ir dar atidėti ore tvyrantį dusulį, kažkur padėti save patį. O „Užburtas kalnas“ į meilę žiūri hermetiškai – lyg tiesiog norėtų pažiūrėti į meilę. Į beviltiškai įsimylėjusį jaunuolį. Į aktorės Alvydės Pikturnaitės preciziškai vaidinamą moterį kaip į eksponatą, grožio objektą, kuriam duodama ilgai kramtyti kruasaną, lėtai vaikščioti po sceną, kad spėtume sau apsibrėžti moteriškumo kaip tylaus, neveiksnaus, estetiško buvimo šitame pasaulyje būdą.
Kokia būtybė yra moteris? Toks gluminantis klausimas kilo žiūrint spektaklį. Lupa iš daugiasluoksnės Thomo Manno aprašytos meilės anatomijos tarsi išplauna koloritą ir palieka apmaudžiai naivią patetiką.
Thomo Manno rašymo maniera ypatinga: kone kiekvienas jo sakinys, net ir pasakojantis paprasčiausią dalyką, sudėtas taip, kad jame sutilptų žmogus visu savo smulkumu ir didumu. Būtinai leidžiant pajausti žmogaus savistabą. Būtinai duodant, pavyzdžiui, žinoti, kad „ligi tam tikros akimirkos kokiam žmogui jo paties ausys buvo vienintelis rūpestis ir sielvartas“. Padėjęs po mikroskopu žmogų su visomis jo mintimis, Thomas Mannas sukinėja jį įvairiausiais rakursais ir surašo smulkiausias jo gėdas ir puikybę – viską, iš ko susidaro ta mūsų dalis, kurią uoliai nuo visų slepiame.
Pirmoje spektaklio dalyje šią Thomo Manno ypatybę režisūriškai sekasi išsaugoti ir Krystianui Lupai. Iš tiesų čia gauname patyrinėti visokiausias žmogiškas keistenybes, nesusipratimus ir absurdiškus susidūrimus, kuriuos taip tiksliai, be jokių priekaištų įkūnija aktoriai Donatas Želvys, Alvydė Pikturnaitė, Matas Dirginčius, Valentinas Masalskis, Sergejus Ivanovas, Aleksas Kazanavičius ir kiti. Jei kas yra žiūrėjęs Lupos spektaklius dalyvaujant pačiam režisieriui, ko gero, jau žino apie jo įprotį nuolatos garsiai komentuoti veiksmą.
Šįkart šis komentavimas tampa spektaklio dalimi, lyg niekad nenutylantis šnabždesys, gyvenantis kažkur tarp sienų ir trukdantis aktoriams susikaupti. Toks sprendimas labai tiksliai įkūnija Thomo Manno polinkį nenuslėpti nieko, kas keisto dedasi žmoguje. Drauge tai – gražus būdas išreikšti sanatorijos pritvinkimą visų čia kada nors viešėjusių gargaliuojančiais balsais. Galima apibendrinti, kad iš Lupos ir Manno pirmoje dalyje gimsta minkšta ir smagi ironija žmonijos atžvilgiu.
O štai antroje dalyje jaučiamas spektaklio kūrėjų nuovargis. Girdime daug pokalbių, matome daug individualių ir kolektyvinių klaidžiojimų sąmonės patamsiuose, kliedėjimo. Apskritai antra dalis atrodo kaip kitas spektaklis: ypač per kojas kerta dirbtinio intelekto kūrinius primenančios vaizdo projekcijos, kuriose galime pamatyti aktorius, pavyzdžiui, virtusius virš jūros skraidančiais angelais, besileidžiančius kopėčiomis iš dangaus ar įsitaisiusius krėsle tarp debesų. Tiesa, spektaklyje matome ir nemažą dailės istorijos galeriją. Sulieti ją su mėgėjišku angelų sparnelių plazdenimo menu atrodo mažų mažiausiai nemandagu.
Krystiano Lupos spektakliai „Didvyrių aikštė“ ir „Austerlicas“ mus išlepino. Išmokė kiekvieną minutę tikėtis švaraus peizažo. Galvoju, kokie būtų visi Lietuvoje statyti Lupos spektakliai be aktoriaus Valentino Masalskio, kuris šio režisieriaus darbuose visada – leisiu sau pasakyti romantiškai – žydi. Be Masalskio neapsiėjo ir viena ypatingiausių „Užburto kalno“ akimirkų – krioklio mizanscena, kuri gerokai pranoksta aprašytąją knygoje.
Vandens masyvą atkuriančių vaizdo projekcijų ir kurtinančio garso fone Masalskio vaidinamas Peperkornas dėsto savo įžvalgas, kurių per krioklį nesigirdi. Jis toks mažutis tame vandens didume, ir jo balsas taip išnyksta, kad tai tampa įžvalgiausiu komentaru visam spektakliui.
Ne didingiausiuose monologuose, ne aršiausiuose ginčuose dėl vertybių nutiko „Užburto kalno“ esmė: atvirkščiai – toje žavingoje žmogiškoje smulkmėje, buityje ir tyloje, kurios toks pilnas šis kūrinys apie žmogaus baigtinumą. Ir būtent žiūrėdama į tą vandenį ir tuos mažus žmones jo apačioje aš supratau daugiausiai: kaip daug kas yra nesvarbu, ir kaip daug apie visa tai, kas visai nesvarbu, mes mėginame vieni kitiems pasakyti.
