Pastarojo sekmadienio teatriniai įspūdžiai buvo atsitiktiniai, bet charakteringi.
Vidudienį pavyko pamatyti Saulės Degutytės ir jos „Stalo teatro" naujausią spektaklį „Tarmių stalas". Vaidinimas vyko sostinės „Menų spaustuvės" mažesnėje salėje, kur ta proga sausakimšai prigūžėjo jaunų mamyčių ir jų vos vaikščioti pradėjusių atžalų.
„Tarmių metų" proga sukurtas „Stalo teatro" spektaklis tęsia „Stalo teatro" ir jo vadovės tradicijas. Šiemet vėl prisiminėme Kauno pantomimos teatrą ryšium su jo istorijos baigtimi, bet Saulės Degutytės dėka istorija lyg ir tęsiasi, nes ji buvo šio teatro trupės narė dar jo įsteigėjo amžiną atilsį Kęstučio Adomaičio laikais. Praėjusi ir Algirdo Latėno pedagogikos žaizdrą, aktorė ir režisierė šias patirtis akivaizdžiai įsisavino ir panaudojo. Kompozitorės Snieguolės Dikčiūtės teatrinė muzika „Stalo teatro" spektakliams taip pat tęsia tai, ką pradėjo dar Valdo Pranulio „Senamiesčio teatre", o kostiumų bei butaforijos menininkė Ligita Skukauskaitė čia atnešė patirtį iš Vegos Vaičiūnaitės teatro „Miraklis". Visą šią įvairovę ir išduoda kintantys Saulės Degutytės „Stalo teatro" spektaklių žanrai.
Kiek teko matyti, itin sėkmingi būna šio teatro spektakliai, kur išmaniai žongliruojama etnografinės kilmės daiktiniais ir meniniais įvaizdžiais - senomis geldomis, įvairiomis kultuvėmis ir grūstuvėmis, verpimo ratelių ir vežimų ratų detalėmis. Regis, tos etnografinio palikimo nuolaužos ir atplaišos, kurios jau nebetinka muziejinėms ekspozicijoms, atgyja Degutytės spektakliuose. Režisierė meistriškai manipuliuoja visa ta „etnografinių nuolaužų simfonija". Tokios išvados peršasi sugretinus naująjį spektaklį su anksčiau matyta „Gandro dovana"(2011 m. apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi"); panašiu principu buvo sukurtas ir vienas pirmųjų „Stalo teatro" spektaklių „Eglė žalčių karalienė" (2005 m.).
Saulės Degutytės teatre „etnografijos nuolaužų" pasaulis gyvuoja kaip sodri etnografinių ir mitologinių temų bei motyvų dirva. Po tą „žemę" tarsi mitologinės būtybės juda taipogi etnografinėmis teatralizuotomis „drapanomis" aprėdyti personažai. Išgludinta ir šiai sceninei kalbai pritaikyta Snieguolės Dikčiūtės vaiskių natūralių garsų muzika tarsi sukuria viso šio pasaulio erdvę ir „dangų" (spektaklyje „Gandro dovana" atlikta gyvai, o „Tarmių stale" - iš įrašo).
Spektaklyje „Tarmių stalas" šio teatro vaizdinių pasaulį itin praturtino tautodailininko Vlado Šiekštelės (1892-1978) drožiniai iš režisierės šeimos palikimo - puikios primityvistinės drožtos galvos, biustai, figūrėlės. Spektaklio scenarijaus pagrindą sudaro keturių populiarių lietuvių liaudies pasakų - apie Bezduką („Bebenčiuko" versija), apie karaliaus tris dovanas, apie ožką, ir apie griūvantį dangų - tarmiškos versijos.
Vilniaus neformalių scenų dar nesenas „veteranas" Saulius Čėpla savo sodriu šiltu „suvalkiavimu" šildė publikos širdis. Temperamentinga Edita Zizaitė ir čia nesumažina dar Jaunimo teatro scenoje įgyto „pagreičio". Melodingoji Jurgita Orlovaitė savo balso lyriškumu primena geriausius Povilo Mataičio „Folkloro teatro" laikus. Vaidinanti režisierė ir teatro ašis Saulė Degutytė ir čia, sumaniai dozuodama, vartoja savo gausų artistinį arsenalą.
Po spektaklio aktoriai atlieka trumpą (iš visko matyti, kad privalomą) „edukacinį pasibendravimą" su mažais žiūrovais (nors daugiau su jų tėvais). Ši dalis galėtų būti mažiau formali, tampriau įpinta į kompaktiško, simpatiško ir žaismingo spektaklio scenarijų.
Ir spektaklio itin efektingas akcentas - Vlado Šiekštelės darbo medinės „galvos" - galėtų būtį pateiktos šiek tiek dosniau, apie jas galėtų būti daugiau papasakota žiūrovams (edukacinio spektaklio žanras tam ypač palankus). Šio turiningo spektaklio vaikų auditorija su dėkingumu prisimins pirmiausia tų medžio drožinių veidų išraiškas.
Recenzento vertinimas: 3,5/5 (už vertingas pastangas plėtoti savitą stilistiką, bet nepakankamą visų užsimotų kūrybinių užmačių įgyvendinimą).
* * *
Kitas sekmadienio patirtas teatrinis įspūdis buvo spektaklis „Nuošaly" LNDT Mažojoje salėje.
Režisieriaus Gyčio Padegimo pasirinkimas statyti Islandijoje populiaraus dramaturgo Sigurduro Palsono (Sigurður Pálsson) pjesę „Nuošaly" (islandų k. - Utan gátta, anglų k. - Off Target) - ir suprantamas, ir ne. Suprantamas, nes Gytis Padegimas yra mūsų režisūros „žvaigždė", ir jo bet kuris pastatymas yra lyg ir garantuota solidi repertuaro pozicija. Nesuprantamas, nes šiuolaikiniai post-absurdistiniai tekstai šiam režisieriui yra visai ne ta platforma, ant kurios jis gali demonstruoti savo geriausius įgūdžius.
Visa bėda, kad tokio tipo vadybinius-režisūrinius eksperimentus ant savo pečių tenka tempti aktorėms, šiuo atveju - Dianai Anevičiūtei ir Neringai Bulotaitei. Abi patyrusios scenos meistrės toli gražu nėra iš LNDT pagrindinio vaidinančio sąstato „nuošalės". Jos yra šaunios sceninio meno kovotojos iš tos „patikimųjų gvardijos", kurių užsitarnauti artistiniai epoletai galbūt spindi ir ne taip skaisčiai, kaip kitų dosniau Fortūnos pamylėtų sceninės laimės kūdikių, bet jos turi solidų įdirbį, stiprius savojo talento bruožus žino ir juos gerai valdo. Ir štai jos susiduria su dramaturgija, kurią statydamas režisierius akivaizdžiai neįstengia parodyti, ką sugeba, tuo pačiu įsprausdamas vaidmenų atlikėjas į joms itin nenaudingas pozicijas.
Ano amžiaus 9-ojo dešimtmečio vidurio popsinę kino istoriją apie paauglę merginą Milę, stebuklingai pavirtusią vaikinu Viliu (Willy Milly , 1986, JAV, rež. Paulas Schneideris) galima būtų priskirti prie archetipinių, - deja, ne mūsų publikai. Būdamas ir kino industrijos veikėjas, Sigurduras Palsonas šį archetipą akivaizdžiai turėjo galvoje, kurdamas pjesės tekstą, tai nuskamba ir iš veikėjų lūpų. Tačiau šios prasmės naujojo Padegimo sceninio eksperimento metu nepasiekia mūsų žiūrovų, ir tai įvyksta ne dėl artisčių kaltės.
„MILĖ: Aš tik pradėjau mąstyti, kokio dydžio būtų miškas, jeigu kiekvienas žodis būtų tapęs medžiu nuo pat mūsų gimimo." Ši, viena iš kertinių pjesės frazių, priverčia susimąstyti, kokio dydžio giraitė, miškas ar ištisos džiunglės būtų išdygusios iš visos tos gausybės pastatyminių triukų ir efektų, kuriais režisierius prifarširavo dramaturgo tekstą. „Šilelis" išdygtų išties nemenkas.
Dūmai, užpildę ne tik sceną, bet ir parterį bei fojė; stroboskopas, foto- ir videoprojekcijos, daugybė suknelių ir nuolatiniai artisčių persirenginėjimai publikos akivaizdoje, šviesų efektai ir šviečianti platforma, važinėjantys piupitrai, prašmatnus barokinis „krinolinas-dekoracija"... Viešos manipuliacijos su grimo atributais, dainavimas, rečitatyvas, simboliniai judesiai rankomis... Per šį reginį nevienalytė, tiek skeptiškai nusiteikusi, tiek pritarianti publika konsoliduojasi į nieko nesuvokiančių ir nuolat į laikrodžius žvilgčiojančių žmonių monolitinę masę.
Dailininkė Birutė Ukrinaitė, kompozitorius Gintaras Kizevičius, choreografė Agnija Šeiko - visi drauge su režisieriumi Gyčiu Padegimu pasistengė parodyti viską, ką sugeba. Muzikos apimtys artimos stambiai oratorijai. Dekoracija, vaizduojanti modernų urbanistinį sterilų užkampį (Nacionalinės dailės galerijos prieigas) tiktų Verdi „Aidos" pastatymui. Kostiumų gausa ir įmantrumas nepadarytų gėdos šiuolaikiniame madų festivalyje...
Jeigu šiuo spektakliu LNDT vadovybė, susidūrusi su didžiulėmis pastatyminėmis išlaidomis, nutarė išmėginti naują unikalų netiesioginės grąžos modelį (t.y. ne per bilietų kasą), sėkmės atveju ji galėjo turėti realų šansą pelnyti ekonominį „nobelį". Bet nuojauta kužda, kad „nobelis" šįsyk aplenks LNDT. Spektaklis atneš tik didžiulius nuostolius.
Paprastai pateiktas tekstas, neutraliai (o galbūt ir pabrėžtinai neutraliai, kaip maskviečio Konstantino Bogomolovo VMT spektaklyje „Mano tėvas - Agamemnonas") techniškai aktorių perskaitytas sėdint, būtų žymiai įtaigesnis ir suprantamesnis už šią mūsų režisūros meistro „pastatyminių nesaikingumų puotą".
Galima būtų suabejoti pjesės kokybe, bet jos duomenys yra labai rimti. Sukurta prieš penketą metų ji, vienintelė iš gausios ir populiarios Islandijoje Sigurduro Palsono draminės kūrybos pelnė prestižinį Islandijos scenos menų apdovanojimą „Griman". Bet režisierius ignoruoja netgi tokius akivaizdžius teksto „kodus", kaip jo suskirstymą į atskirus epizodus, kurių kiekvienas turi kažką reiškiantį pavadinimą. Užtat tamsos pauzes tarp epizodų puikiai išnaudoja publika, sakingomis išeinančių žiūrovų porcijomis retindama parterį. Pjesėje užkoduotas ir trečias, nematomas veikėjas CM -Ceremonmeisteris. (Tai, beje, labai panašu į tai, ką Bogomolovas naudoja savo spektaklyje kaip ekraną). Nors jis yra paminėtas spektaklio programėlėje, bet šitą svarbų elementą (personažą!) režisierius faktiškai pašalina iš spektaklio.
Publikos bombardavimas archetipinių asociacijų dozėmis per tekstą, kurį atlieka du popsiniai personažai, turėtų išprovokuoti aukštesnio lygio „vaizduotės teatro" efektą - apytikriai toks lyg ir buvo dramaturgo eksperimento turinys. Bet režisierius ir jo komanda šį „kūdikį" akivaizdžiai šliūkštelėjo į vandens griovį su visu tekstu. Vardan ko? Vardan noro pademonstruoti savo sugebėjimus? Tokiu būdu gavome sceninę „puotą", kurioje patiekalų vaidmenį atlieka ne tik žiūrovai, bet ir artistai. Aktorės priverstos anachroniškai „vaidinti tekstą", prikaišiotą alogiškų intonacijų ir beprasmiškų akcentų. Kapstosi pačios, kaip išmano. Nuoširdi atjauta joms...
Keistas paradoksas: mūsų valstybiniai teatrai ligi šiol nuosekliai išpažįsta (ir eksploatuoja) režisūrinį teatrą, bet režisūrinio vadovavimo kuriamam menui čia nuosekliai vengiama. Juk kažkas privalėjo atsakingai apsaugoti režisierių ir teatrą nuo tokios akivaizdžios „nuošalės"?.. Logiška, kad tokie rezultatai, kaip ir šiuo atveju, neturėtų stebinti.
Recenzento vertinimas: 0/5 (už tai, kad akivaizdžiai nebuvo režisūrinio sumanymo atskleisti pjesės turinį, - už tokios privalomos kūrybinės užduoties ignoravimą. Visiškai pro šalį.).
Vertino: J.L.
