Kodėl negaliu visu balsu sušukti, kaip apie kai kuriuos kitus Kauno teatre matytus pastatymus: „Bravo, Metre“? Kas trukdo priimti ir suvokti režisieriaus koncepciją, sumanymo esmę? Kodėl nepalieka įspūdis – nebaigtas, nesudėliotas, fragmentiškas darbas?
Juokingai susilenkęs Jurašas lygia greta su Laucevičiaus Kreontu azartiškai vaidina tarsi groteskinį jo šaržą. Matyti didžiulė vaidybinė Jurašo sugestija, energija ir veržlus temperamentas. Štai toks yra jo repetavimo būdas.
Prasidėjęs teatro sezonas Lietuvos žiūrovams jau pateikė dvi naujas antikinės tragedijos apie Antigonę interpretacijas – tai Kauno valstybiniame dramos teatre Jono Jurašo pastatyta „Antigonė” ir „Menų spaustuvėje” Ievos Stundžytės kartu su „Atviro rato” aktoriais kurta „Antigonė (ne mitas)”
Prieš užgęstant šviesoms nuskamba aktoriaus Sauliaus Čiučelio klausimas: „Jei ne aš, tai kas kitas?“. Šįsyk norėjosi pakilti ir su liūdesiu ištarti: „Tai jau tikrai ne aš, mielieji.“
Prieš dvidešimtį metų apšiurusi fabriko patalpa tapo Ilgąja sale, čia pirmą kartą suvaidinta Aušros Marijos Sluckaitės adaptacija „Smėlio klavyrai“ pagal Johanneso Bobrovskio romaną „Lietuviški fortepijonai“.
