Saugus šokis

Helmutas Šabasevičius 2009-05-07 Balsas.lt, 2009 05 07
„Club Fisk” spektaklis „Forestillinger”

aA

Antroji festivalio „Naujasis Baltijos šokis 09“ diena maloniai nustebino lakoniškumu, tačiau ryškesnių meninių įspūdžių ar peno apmąstymams pašykštėjo. Danų ir islandų spektakliai nebuvo pretenzingi ir nesiekė šokti aukščiau galimybių - tiesiog atstovavo skirtingas šokio ir atlikimo meno sampratas, kurių poveikis įvairumu nenustebino.

„Club Fisk“ iš Danijos apsiribojo trimis skirtingai įvaizdintomis to paties atlikėją ir žiūrovą siejančio ryšio versijomis. Analitiškas žvilgsnis į šią situaciją buvo pateikiamas pačių atlikėjų vardu - prisistačiusios tikraisiais savo vardais, ant paskaitoms skirto lapo jos tris kartus braižė tą pačią savo choreografinės kūrinio konstukcijos schemą, įkūnijamą skirtingais kostiumais. Pasirodžiusios repeticijų drabužiais ir atlikusios pirmąjį tyrimą, atlikėjos Mari Matre Larsen ir Anette Asp pasirodė su aptemptais lateksiniais erotinių žaidimų personažų - medicinos seselės ir kambarinės - kostiumais bei pavojingai atrodančiomis vytelėmis, kuriomis kartodamos konvulsijas primenančius judesius, energingai čaižė orą. Trečią kartą blaiviai apskaičiuota teksto, veiksmo ir judesio schema buvo pakartota, atlikėjoms apsivilkus palaikančio žiūrovų juoko sulaukusius gremėzdiškus pandos ir triušio kostiumus. Šių skirtingų įvaizdžių derinimas kiek priminė neseną reklaminę kampaniją už saugų internetą, kurioje vaikas atsiduria tarp virtualioje erdvėje, pasirinkimo kryžkelėje tarp vaikams ir suaugusiems skirtų žaisliukų.

Kasparo Daugaardo Poulseno choreografija tenkinosi sąmoningai ribota judesių skale ir kontakto su žiūrovais ieškojo per turiniu tapačių, bet išoriškai skirtingų vaizdinių paradoksą, kuris nesuspėjo įkyrėti ir žiūrovų buvo priimtas palankiai.

„Amžinai mylime, Debbie ir Susan“. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
„Amžinai mylime, Debbie ir Susan“. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Islandės Steinunn Ketilsdottir ir amerikiečio Briano Gerke spektaklyje „Amžinai mylime, Debbie ir Susan“ kur kas daugiau teksto ir artistinės medžiagos, perteikiamos su didesniu emociniu užtaisu. Ryšys su žiūrovais tampresnis, įvairesnis, neturintis pirmoje vakaro dalyje matytų danių analitinio dalykiškumo. Spektaklyje daugiau daiktų, jo vaizdiniai įvairesni - tam tarnauja ir ant grindų paskleistas spalvingų drabužių glėbys, ir rekvizito elementai - lietsargis, laistytuvas, ir vis pakeičiamos atlikėjo trumpikės, ir su nemažos sceninės patirties reikalaujančios greitakalbe beriamų tekstų triados. Tačiau šis teksto ir vaizdo šurmulys, pagardintas plastiniais intarpais, net ir mažiau nei pusvalandį trukusiame pasirodyme stokojo artikuliacijos ir buvo įdomus kaip eksperimentinis saviraiškos aktas, bet ne kaip tikslingos formos spektaklis - neabejotina, kad to ir nebuvo siekta.

Per pastaruosius kelis Naujojo Baltijos šokio metus tokių kūrinių teko matyti nemažai - atrodo, kad jie daugiau skirti šiuolaikinio šokio praktikams ir demonstruoja spontaniškai kilusių idėjų vizualizacijos galimybes, atlikėjų sceninės elgsenos spektrą, o tuos, kurie linkę žvelgti į šokio meną iš šalies, akimirkai pralinksmina prasmių, intonacijų, plastikos paradoksais, bet apsaugo nuo ilgalaikio poveikio ir išlaisvina nuo estetinės patirties bagažo.

BALSAS.LT

recenzijos
  • Sriubos valgymas prieš pasaulio pabaigą

    Kodėl tiek daug kalbu apie vaidmenis? Nes nieko daugiau spektaklyje „Tiesiog pasaulio pabaiga“ nėra. Toks V. Masalskio metodas: apsivalyti nuo visko, kas nereikalinga, palikti tik žmogų.

  • Utopiško(s) ryšio paieškos

    Choreografė Greta Grinevičiūtė savo darbuose ieško nesamų ryšių galimybių, esamiems – įtvirtinimo modelių ir būdų nusikratyti visuomenės primestų ryšių būtinybės.

  • Kaip žmonės kenčia ir kaip mylisi

    Režisierius Jonas Kuprevičius su bendraamžiais aktoriais sukūrė tikslų ir aiškų savo kartos portretą. Pagalvojau, kad kiekvienai kartai reikėtų turėti savo „Shopping and Fucking“.

  • Skrosti skausmingą praeitį

    Uršulės Bartoševičiūtės „Savižudybės anatomija“ atspindi šiuolaikinę, individualią ir visuomeninę tendenciją – atvirai skrosti traumines patirtis ir judėti jų įsisąmoninimo link.

  • Pora žodžių apie tai, kaip nustojama kvėpuoti

    Spektaklis „Still Life“ primena komikso žanrą – trumpų kadrų rinkinį, kur kiekviena tema tik trupučiuką pajudinama, bet į ją nesėdama nei ilgiems apmąstymams, nei psichologiškai įsijausti.

  • Tarsi dar būtų ko tikėtis

    Laukiant metų pabaigos, kasmetinės kelionės pas artimuosius arba pas tuos, kurie turėtų būti artimi, pas biologines ir pasirinktas šeimas, prasminga skaityti Lagarceʼo pasakojimą apie bergždžią bandymą sugrįžti.

  • Draugystė bittersweet

    Atrodo, kad visas Gretos Grinevičiūtės „Šokis…“ yra skirtas ne konkrečiai nurodytam artimajam, o jausmui. Būsenai, kuri mus (o ypač Gretą) ištinka, kai susiduriame su kiekvienu iš jų.

  • Tai spalvinga šventė!

    Režisierės Kamilės Gudmonaitės ir kūrėjų kolektyvo „Šventė“ – tai puikiai atliktas, bekompromisis spektaklis, jautrus ir tikslus darbas, kalbantis apie tai, kaip priimti skirtybes.