Antroji festivalio „Naujasis Baltijos šokis 09“ diena maloniai nustebino lakoniškumu, tačiau ryškesnių meninių įspūdžių ar peno apmąstymams pašykštėjo. Danų ir islandų spektakliai nebuvo pretenzingi ir nesiekė šokti aukščiau galimybių - tiesiog atstovavo skirtingas šokio ir atlikimo meno sampratas, kurių poveikis įvairumu nenustebino.
„Club Fisk“ iš Danijos apsiribojo trimis skirtingai įvaizdintomis to paties atlikėją ir žiūrovą siejančio ryšio versijomis. Analitiškas žvilgsnis į šią situaciją buvo pateikiamas pačių atlikėjų vardu - prisistačiusios tikraisiais savo vardais, ant paskaitoms skirto lapo jos tris kartus braižė tą pačią savo choreografinės kūrinio konstukcijos schemą, įkūnijamą skirtingais kostiumais. Pasirodžiusios repeticijų drabužiais ir atlikusios pirmąjį tyrimą, atlikėjos Mari Matre Larsen ir Anette Asp pasirodė su aptemptais lateksiniais erotinių žaidimų personažų - medicinos seselės ir kambarinės - kostiumais bei pavojingai atrodančiomis vytelėmis, kuriomis kartodamos konvulsijas primenančius judesius, energingai čaižė orą. Trečią kartą blaiviai apskaičiuota teksto, veiksmo ir judesio schema buvo pakartota, atlikėjoms apsivilkus palaikančio žiūrovų juoko sulaukusius gremėzdiškus pandos ir triušio kostiumus. Šių skirtingų įvaizdžių derinimas kiek priminė neseną reklaminę kampaniją už saugų internetą, kurioje vaikas atsiduria tarp virtualioje erdvėje, pasirinkimo kryžkelėje tarp vaikams ir suaugusiems skirtų žaisliukų.
Kasparo Daugaardo Poulseno choreografija tenkinosi sąmoningai ribota judesių skale ir kontakto su žiūrovais ieškojo per turiniu tapačių, bet išoriškai skirtingų vaizdinių paradoksą, kuris nesuspėjo įkyrėti ir žiūrovų buvo priimtas palankiai.
„Amžinai mylime, Debbie ir Susan“. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Islandės Steinunn Ketilsdottir ir amerikiečio Briano Gerke spektaklyje „Amžinai mylime, Debbie ir Susan“ kur kas daugiau teksto ir artistinės medžiagos, perteikiamos su didesniu emociniu užtaisu. Ryšys su žiūrovais tampresnis, įvairesnis, neturintis pirmoje vakaro dalyje matytų danių analitinio dalykiškumo. Spektaklyje daugiau daiktų, jo vaizdiniai įvairesni - tam tarnauja ir ant grindų paskleistas spalvingų drabužių glėbys, ir rekvizito elementai - lietsargis, laistytuvas, ir vis pakeičiamos atlikėjo trumpikės, ir su nemažos sceninės patirties reikalaujančios greitakalbe beriamų tekstų triados. Tačiau šis teksto ir vaizdo šurmulys, pagardintas plastiniais intarpais, net ir mažiau nei pusvalandį trukusiame pasirodyme stokojo artikuliacijos ir buvo įdomus kaip eksperimentinis saviraiškos aktas, bet ne kaip tikslingos formos spektaklis - neabejotina, kad to ir nebuvo siekta.
Per pastaruosius kelis Naujojo Baltijos šokio metus tokių kūrinių teko matyti nemažai - atrodo, kad jie daugiau skirti šiuolaikinio šokio praktikams ir demonstruoja spontaniškai kilusių idėjų vizualizacijos galimybes, atlikėjų sceninės elgsenos spektrą, o tuos, kurie linkę žvelgti į šokio meną iš šalies, akimirkai pralinksmina prasmių, intonacijų, plastikos paradoksais, bet apsaugo nuo ilgalaikio poveikio ir išlaisvina nuo estetinės patirties bagažo.