Naujausią režisieriaus Gintaro Varno darbą Nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje - kompozitorės Onutės Narbutaitės operos „Kornetas" pastatymą - netikslu tiesiogiai lyginti su kitais režisieriaus darbais tiek šiame teatre, tiek kitur. Nors būtų kur kas paprasčiau žiūrėti ir rašyti taip, kaip apie ankstesnius Varno operų (Verdi ar Čaikovskio) spektaklius, kuriuos buvo įmanu apčiuopti per praeities šleifą, žinant pastatymų kanonus. Tuo tarpu čia lieki be įprastinių įrankių, visiškai nuginkluotas. Kita vertus, susidurti su nauju, lig tol nepatirtu reginiu kartu ir savotiškai lengviau: žengi neužvaldytas išankstinių nuostatų, nerimastingo noro užbėgti įvykiams į priekį (kaip režisierius išspręs vieną ar kitą pagarsėjusią nepatogią sceną - ar kitaip negu dešimtys iki jo?), be jokių įtarimų leidiesi ten, kur gali nuvesti opera.
„Kornetas" kitiems šio režisieriaus operos spektakliams artimiausias tuo, kad pastatymas labai muzikalus, bet juk kitokio jau nė negalime tikėtis iš Varno. Iš 18 scenų (sapnų ir vaizdinių) koliažo principu sudėliotas „Korneto" siužetas, tokiu pat būdu - poetiniu montažu - skleidžiasi ir scenoje. Režisieriaus kalba varijuoja nuo minimalistinės iki maksimalistinės. Greta vokalinio atlikimo ir vaidybos spektaklyje esmingai svarbus vaidmuo skiriamas šokėjui (Kipras Chlebinskas, choreografė Elita Bukovska), instrumentininkams scenoje, intensyvioms medijoms (puikioms Rimo Sakalausko vaizdo projekcijoms), šviesų ir šešėlių teatrui, įvairaus medžiagiškumo ir techninio sudėtingumo dekoracijoms (scenografė Medilė Šiaulytytė), efektingiems kostiumams (dailininkas Juozas Statkevičius). Tokia priemonių gausa daugelyje scenų papildo viena kitą, išplėsdama prasmių ir ryšių lauką, siūlydama skaityti operą kaip eilėraštį: kaip antai pasitelkiant veidrodžius ir atspindžius vandenyje įvedama Korneto antrininko tema ar antrojo veiksmo barokinio labirinto projekcija ir medžių dekoracija, artima Wagnerio pastatymų estetikai (tačiau toks čia ir orkestras - tirštas, sodrus), ar po vaizdinės projekcijų „atakos" kontrastingas minimalistinis garsinis operos finalas - scenoje fortepijonu Rūtai Rikterei duodant vieną toną.
Nors beveik visoje operoje muzika pagarsinama ir išskleidžiama scenos vaizdais, tačiau įsiterpia ir keletas dekoratyvių, iliustratyvių momentų - iš sapniškos (vizijų) poetikos grąžinančių į perdėm realistinius vaizdus. Tokie popieriaus karpiniai, tarp kurių sniego mūšį žaidžia ir iliustratyviai sniego rutulį stumdo Sapnuojantys berniukai, kartoniniai namai tarsi maketai, atklydę iš senųjų operų pastatymų, mimanso artistų nuolat scenoje negrabiai ir triukšmingai stumdomi kalnai-skydai - visa tai atitolina nuo poetiškos muzikos, paties operos žanro diktuojamo sąlygiškumo.
„Kornetas" tampa ir nauja, iššūkių kupina arena jauniems operos solistams. Tai reta galimybė save išbandyti ne tik dideliuose, bet ir sudėtinguose vaidmenyse - čia atlikėjai turi ieškoti asmeninio vaidmens rakto, o ne kliautis ir patogiai žongliruoti iš anksto paruoštais visrakčiais. Tenesupyksta vyresnieji kolegos solistai, tačiau iš dalies spektaklio sėkmę lėmė ir tikslinga visos kūrėjų komandos jaunumo politika: jaunai operai gyvybiškai reikia jaunosios kartos pajėgų. Visiškai atvirų šiandienos kūriniui, neįstrigusių romantinių operų muzikinėje kalboje ir gyvenimiškuose siužetuose, nesibaidančių naujų, nežinomų vokalo partijų ir režisieriaus uždavinių ir netgi šiek tiek nepatyrusių.
Stebint trečiąjį (kovo 29 d.) spektaklį, nuo premjeros prabėgus vos mėnesiui, matyti, kad veiksmas vyksta tolydžiau ir solistams sklandžiau sekasi kurti vaidmenis. Atlėgus debiutiniam jauduliui, vis labiau ryškėja ir skleidžiasi Korneto (Tomas Pavilionis) ir jo Antrininko (Jonas Sakalauskas) linija. Dualus Markizo ir Grafienės vaidmuo spektaklyje patikėtas vienai atlikėjai (atskirose sudėtyse - Jovita Vaškevičiūtė arba Eglė Šidlauskaitė), tačiau kol kas vokaliai solistėms pavyksta ryškinti po vieną vaidmens pusę, tad šiuo metu tik abiejų solisčių pajėgomis būtų pasiektas bemaž idealus variantas. Visgi lyginti Markizo ir Grafienės vaidmenų atlikėjų tarsi nėra kaip: Vaškevičiūtė kaip solistė atsiskleidžia Markizo partijoje (ir tai verčia spėlioti, ar Markizas nėra specialiai parašytas „didesnio svorio", sodresnių spalvų Vaškevičiūtės mecosopranui?), tuo tarpu Grafienė išryškina minkštesnį, tačiau ne mažiau spalvingą Šidlauskaitės vokalą.
„Kornetas" atveria naujas Varno operinės režisūros erdves, nors kartu primena ir kitus jo pastatymus, tačiau tik sąlygiškai ir tik atskirais momentais ataidinčius iš ankstesnių susitikimų su Varnu operoje: pirmame veiksme - nespalvota „Rigoleto" monochromija, o antrame - pokylio scena, šiek tiek primenančia Rygoje pastatytą „Kaukių balių". Pati „Korneto" dramaturgija visiškai oponuoja lig šiol režisieriaus statytiems romantinių operų siužetams, o savo fragmentiškumu, trūkinėjančia kalba, poetiniu montažu kiek artimesnė Jeano-Luco Lagarce'o „Tolimai šaliai" (2001 m. Kauno valstybiniame dramos teatre). Savo priemonių daugiakalbiškumu (medijomis, šokiu ir kt.) „Kornetas" tarsi atsiduria logiškoje eilėje po paskutinio Varno dramos pastatymo, tačiau tarp šiandieniškai aktualizuotų antikinių „Bakchančių" (bei apskritai dramos spektaklio) ir iš esmės visiškai naujo mūsų nacionalinės operos reiškinio ieškoti lygybės ženklų būtų absurdiška.
Praeities sąsajų greičiau būtų galima pajusti atsigręžiant ne į paties Varno kūrybą, bet į prancūzų poeto ir simbolistinio teatro pradininko Paulio Forto svajonių, sapnų ir sielos teatrą, paskutiniame XIX a. dešimtmetyje iš scenos išstūmusį kasdienybę. Iš Forto, sukūrusio simbolistinio spektaklio kanoną, sceną padalijant peršviečiamu tiuliu į matomąjį ir nematomąjį pasaulius, tarsi atsklendžia „Korneto" sapnai ir vizijos, taip pat po perregimu šydu. Juolab kad Varnui artima ir Forto menininko teatro koncepcija, iškelianti paties meno, meniškumo reikšmę teatre, atskleidžiamą menų sintezės, sinkretizmo idėja (opera savo sąlygiškumu tai tik dar labiau sustiprina).
Ir vis dėlto „Kornetas" - tai ne mažumos teatras. „Kornete" visai nebūtina įspėti muzikinių Narbutaitės nuorodų ir užuominų, tiesiog svarbu spektaklį patirti kaip nedalomą teatrinį ir muzikinį vyksmą. Kūrinys skirtas anaiptol ne siauram, muzikinėmis įžvalgomis privilegijuotam žiūrovų ratui, jo pažinumą skirtingos patirties turinčiai publikai atveria Varno režisūra, leidžianti klausyti akimis. Kartu siūlanti ir naują pažintį su opera, naują patirtį - kaip kelionę spektaklyje regimu labirintu, iš kurio žiūrovui reikia išeiti savomis jėgomis, o kartais - sugrįžti į centrą ir pradėti iš naujo. Bet paklaidžioti verta, nes tik tada galima atrasti.
