Agnė Pulokaitė
Šiemet šviesaus atminimo Sauliaus Mykolaičio režisuotam „Mažajam princui” pagal Antoine'o de Saint-Exupéry knygą sukako dešimt metų, ir to paties Nacionalinio teatro, tik kitoje scenoje užgimė dar viena klasikinė pasaka - Oscaro Wilde'o „Laimingasis princas“, kurios ėmėsi jaunų kūrėjų komanda: Gintaro Varno mokinys, teatro režisūros ketvirtakursis Povilas Makauskas, choreografas Denisas Kolomyckis, vaizdo projekcijų autorė Dominyka Kačonaitė, kompozitorius Karolis Kasperavičius, jaunieji aktoriai bei šokėjai. Tik spektaklio dailininkė Julija Skuratova teatre tikrai ne naujokė: ji yra sukūrusi skirtingų žanrų scenografiją Lietuvos ir užsienio teatruose, dėstė kompoziciją bei lėlių technologiją Vilniaus dailės akademijoje, pelnė ne vieną apdovanojimą. Ir „Laimingajame prince“ ji ištikima savo plokštuminių koliažų braižui.
Dar iki pasirodant spektakliui mąsčiau, kad laimingas vis tik režisierius Povilas Makauskas: pirmiausia dėl to, kad, kaip pats minėjo, nuo Černobylio dokumentikos, kurioje „užsivėlė“ ir pasimetė, stryktelėjo į Wilde'o grožio ir gėrio pasaulį. Ir laimingas net ne dėl to, kad šio kūrinio ėmėsi, o kad turėjo kūrybinio smalsumo ir galbūt netgi tam tikro tyrumo, tikėjimo teatru, kuris gali sudominti ne aštriom, drastiškom, socialiai angažuotom, o paprastom ir senom kaip pasaulis istorijom. Gražios tos ištakos - nuo socialinės dokumentikos prie to, kas tikra, amžina, universalu. Ir Wilde'o figūra tam ypač tinkama: jis, priešingai nei kai kurie kiti jo tautiečiai amžininkai, neįsitraukė į airių tautinį judėjimą, kurį laikė provincialiu, pernelyg siauru, bet svarbiausia - stokojančiu to grožio, kuriam jis pats vis dėlto jautėsi sutvertas; jis kaip tik pasinėrė į estetikos, grožio ir gėrio poezijos, žmogiškosios prigimties akivarus. Būtent tą vaildišką estetiką ir grožėjimąsi dailiais daiktais jaunieji kūrėjai perėmė su kaupu. Tačiau grožis spektaklyje liko šaltas, iš nugludintos, sterilios formos taip ir neišsiskleidęs į pilnavertį turinį, pakeliui pametęs (o gal, viliuosi, dar nesubrandinęs, juk spektaklio gyvenimas tik prasideda) tą gėrio krislą. Gal dėl to prapuolė vaildiškas grožio trapumo, efemeriškumo pajautimas, o kartu - tame slypintis tragizmas, ir veiksmas scenoje atrodė ne tiek išjaustas ir išskaudėtas, kiek iliustratyvus ir išmąstytas.
Spektaklio faktūroje suausta daug skirtingų teatrinės raiškos formų: čia ir dramos teatras, ir šokis, esama čia ir lėlių, ir šešėlių teatro užuominų, mobili, veikiančių objektų scenografija, vaizdo projekcijos, gyvas muzikos atlikimas. Tiek daug skirtingų žanrų, formų blyksteli vos valandos trukmės vaidinime! Tačiau tai atrodo padiktuota ne paties kūrinio, o veikiau uolaus studentiško maksimalizmo ar jaunatviško smalsumo išbandyti, pažaisti su begalinėmis teatro galimybėmis. Vis dėlto kūrybinėms ambicijoms taip aukštai padangėmis lekiojant, kyla šioks toks pavojus užsižaisti, praslysti paviršiumi, pritrūkti kantrybės nugludinti kiekvieną sceninį judesį, taigi ir pabirti jau net ne teatrinėje polifonijoje, o veikiau kakofonijoje. Spektaklyje užkoduoti įdomūs režisūriniai bei vizualiniai sumanymai, tik kai kuriems pritrūko švaresnio jų įgyvendinimo, o dėl kitų norėjosi, kad į juos būtų pažvelgta ne taip iliustratyviai ir tiesmukai.
Apskritai perdėtas iliustratyvumas yra didžiausias spektaklio trūkumas, kurio neatperka net ir čia pat scenoje besiskleidžiantis estetizuotas pasaulis. Teksto perteklius to iliustratyvumo irgi neužtušuoja, o netgi jį išryškina. Gražu, kad scenoje skamba nekeistas ir grakštus Wilde'o tekstas, tačiau jį vertėjo kupiūruoti, labiau pasitikint teatro priemonėmis ir pačiais aktoriais, leisti istorijoms atgimti jas ne atpasakojant, o atkuriant. Štai kad ir tris kregždžiuko žygdarbius įvaizdinančios mobilios plokštumos: jos pačios pakankamai - gal net per daug - iškalbingos ir iliustratyvios, tad tikrai nebuvo reikalo kiekvienos jų dar taip nuodugniai įžodinti. Nes kai pasakai, parodai, o tada dar kartą pasakai, pasidaro nebeįdomu, mizanscenos tampa uždaros, baigtinės ir kiek nuobodokos. Ypatingai buvo gaila šešėlinės istorijos apie šąlantį ir pjesės užbaigti niekaip negalintį studentą, kur nesinorėjo nė vieno žodžio, o tik šešėlių, čia pat kuriamų garsų ir kregždžiuko plastikos kuriamos magijos. Kiek klišinis ir banalokas pasirodė ir skurstančių vaikų plokštuminių lėlių pavidalais paradas - čia turbūt dar ir dėl to, kad mūsuose vargstančius, badaujančius ir visaip kaip labiausiai nuskriaustus vaikus visada geriausiai atskleidžia būtent Afrikos, Indijos ir kitų tolimų kraštų vargšiukų liūdni veidai, tarsi svetimą ir tolimą skausmą parodyti lengviau.
Gražus ir daug sceninės iškalbos galimybių žadantis pasirodė pagrindinio personažo Kregždutės - o tiksliau, spektaklyje atsiradusio jos manieringojo giminaičio Kregždučio - trilypumas. Per paukštelio virsmą iš nerūpestingo savimylos į pasiaukojantį geradarį skleidžiasi gražiausi pasakos motyvai: gėrio pranašumas, atjauta, besąlygiška meilė ir džiaugsmas dalintis gerumu. Spektaklyje Kregždutis pasirodo keliais pavidalais: aktoriaus (Arnas Danusas), šokėjo (Denisas Kolomyckis, Mykolas Jocys) ir lėlės. Vis dėlto ryškiausias, nustelbiantis kitus pasirodo Arno Danuso paukštelis, kuris yra ir stipriausias šio spektaklio vaidmuo. Nors daug žadėjęs, tačiau ne iki galo sukurtas lieka tas paukštelio sutrejinimas: Danusas labai plastiškas, savo judesiais puikiai atskleidžiantis kregždės vikrumą, staigumą, jos skrydžio aštrumą - taip ir regi ją sparnais karpančią dangaus mėlynę. O štai šokio etiudai (choreografas Denysas Kolomyckis) atrodo nepateisinti, ir net ne dėl to, kad jie būtų nevykę - nors tą pažodiškumą ir netgi klasikinio baleto inspiruotą egzaltaciją galima buvo retušuoti sąlygiškumu ir drąsesne improvizacija, - tačiau dėl to, kad dubliavosi ir, regis, niekuo nepapildė, nepraplėtė Kregždučio personažo, o buvo gražūs vardan gražumo.
Kregždutis apskritai yra vienintelis dvasinį virsmą patiriantis personažas, ir Arnas Danusas su tuo neblogai susidorojo: gal per laiką kiek nubyrės manieringumo pudra, tačiau jau nuo pirmųjų spektaklio akimirkų jauti, kad įnoringame, savimi besipuikuojančio paukštelio kūne plaka jautri širdis, kuri geba mylėti, skaudėti ir pasiaukoti. Ir toji scena, kai Kregždutis su liūdesiu ir nostalgija prisimena Nilo skalaujamą Egiptą, kurio niekada nebepasieks, didingus sfinksus ir raudonuosius ibius, kurių niekuomet nebeišvys, nes jo žemiškoji kelionė eina į pabaigą, viena linija vos bangavęs sceninis veiksmas pasiekia kulminaciją, ir čia turbūt vienintelį kartą spektaklyje iš tiesų suspaudžia širdį, nes gėris ima ir pranoksta grožį, o toje dailiai išpuoštoje scenoje pagaliau pradeda plakti širdis.
Širdies plakimą jauti ir gyvai čia pat scenoje gimstančiuose muzikos garsuose (kompozitorius ir atlikėjas Karolis Kasperavičius), kurių kinematografiškumas (kai kurie muzikiniai motyvai, jei tik ausis neapgavo, priminė vieno filmo garso takelį) įžemino pernelyg estetišką spektaklio vizualiką, uždėjo „grūdą“, pašiaušė tą nuo gyvasties nugludintą, sterilų grožį. Čia norėtųsi grįžti prie tos laimės, apie kurią užsiminiau teksto pradžioje. Šis spektaklis sukurtas kaip Jaunųjų menininkų skatinimo programos dalis, ir iš tiesų laimingi atrodo jaunieji kūrėjai, kurie dar studijuodami turi galimybę išbandyti save Nacionalinio scenoje, kad ir Mažojoje. Laimingi, nes ne kiekvienam taip pasiseka, o tuo pačiu jie įpareigoti, suvaržyti, nes juk, sutikite, iššūkis ir atsakomybė nemenki. Ir gal kaip tik tas pasitempti skatinantis „nacionalinio“ statusas čia kyštelėjo koją - atrodo, jaunieji kūrėjai taip panoro būti nebe jaunais, o subrendusiais, kad atėmė iš savęs jaunystės privilegiją eksperimentuoti ir klysti. Jie taip pasitempė ir surimtėjo, kad net persistengė. O truputis chuliganizmo, kreivumo ar maišto net ir dirbant su tokia klasika kaip Wilde'o „Laimingasis princas“, man regis, būtų pasiteisinę labiau nei bandymas įvaldyti estetišką, grakščią ir polifonišką formą, kuri, regis, gimė ne iš savos teatrinės kalbos paieškų, o iš stropaus sekimo mokytojo stilistika. Gal dėl to, kad nesava, liko kažkaip tuščia, nors ir be galo gražu.
