Maskvos Nacijų teatro spektaklis „Šukšino istorijos“ spalio 15 d. Ūkio banko teatro arenoje pradėjo festivalį „Auksinė kaukė Lietuvoje“.
Dažnai iš Rusijos į Lietuvą atvežami trečiarūšiai teatro produktai, o „Auksinės kaukės“ apdovanojimas vienam ar kitam spektakliui gali būti prilyginamas kokybės ženklui. Apdovanojimus pelniusių Rusijos teatro kūrinių viešnagė mūsų teatriniame kontekste yra labai svarbi ir seniai laukta.
Latvis Alvis Hermanis Lietuvoje ypač mylimas. Nacijų teatre jis atliko savotišką slavų tautos tyrimą: jo „Šukšino istorijos“ rusų mentalitetą atgaivina, pasitelkiant senojo ir šiuolaikinio folkloro elementus. Režisierius su savo teatrine komanda nuvyko į Šukšino tėviškę, ten dešimt dienų rinko medžiagą, stebėjo gyventojus, kartu su dailininke-fotografe Monika Pormale juos fotografavo (išdidintos fotografijos tapo ir spektaklio epizodų scenovaizdžiais). Dokumentika, supinta su meniniu pasaulio matymu, priminė ne tik Árpádo Schillingo unikalių projektų poveikį, bet ir vokiečių- šveicarų trupės „Rimini Protokoll“ atradimus. Žinoma, Hermanis išlieka savitas, jis nuo savęs nebėga - kiekvieną kartą, statydamas spektaklį, pirmiausia analizuoja save.
Pasirinkdamas dokumentinę aplinką, jis ieško žmogaus ir jo pačių keisčiausių savybių: ištiktukų, jaustukų, reakcijų, judesių, visko, kas sudaro žmogaus mikro pasaulį. Todėl Hermanį galima vadinti žmogaus sielos juvelyru, kuris gali verti ilgus ilgus karolius - žiūrovams kartais galbūt net pabosta juos apžiūrinėti. Jį taip pat gali vadinti ir dramos spektaklių choreografu - jis atsisako dramos teatre įprasto išorinio personažų piešinio ir tariamoje statikoje sukuria neįtikėtinai raiškią, paveikią ir prasmingą plastiką, kuri iš atskirų numerių sudaro visumą lyg balete. Tokios draminės choreografijos Hermanis nepasiektų, jei neturėtų tobulos klausos. O tai įrodo ir jo viso spektaklio harmoninga visuma. Scenoje skirtingiausi aktoriai skirtingiausiose situacijose, bet spektaklis praeina lyg vienu gaistu, nė vienas aktorius nekalba pakeltu balsu. Toks teatras pirmiausia stebina aukšta scenine kultūra.
Hermaniui reikalingas techniškai išsilavinęs aktorius. Jo filosofija susiformuoja tik vėlesniame etape, kada pavieniai atradimai režisūriškai veriami į bendrą junginį. Todėl nieko nuostabaus, kad šiame spektaklyje pirmu smuiku groja pats teatro vadovas Jevgenijus Mironovas. Gyvenime - pats tipiškiausias slavas: šviesus, vidutinio ūgio, per daug neišsiskiriančiu veidu. Scenoje - virtuozas. Jam nereikia slėpti savo nepailstamo kūno atodūsių, nes jų tiesiog nėra. Beveik keturias valandas šis aktorius tarytum kuria spektaklį spektaklyje. Per porą minučių, kol keičiamos dekoracijos (nuotraukų sienelės), jis ne tik persirengia, bet ir ateina persikūnijęs į visai kitus personažus. Jis keičia balsą, plastiką, mimiką. Jis nežaidžia teatro, jis iš karto gali kalbėti dviem balsais, ir žiūrovai juo patiki.
Šis Hermanio spektaklis yra aktorinio meno mokykla, vadovėlis, rodantis, kaip aktorius tampa žmogumi, o ne atvirkščiai. Režisieriui svarbu ant balto popieriaus lapo nupiešti tokį žmogų, kuriame skamba visa polifonija. Surikiavęs, o dažniausiai net susodinęs aktorius ant ilgo, per visus epizodus nekintančio suolo, jis taip juos įkaitina, taip juos įsuka, kad regime ne tik atskiras gyvenimiškas situacijas, bet ir atskirą bendruomenę. Žmogaus jausmai pasiekia kraštutines būsenas: čia pat ir juokas, ir ašara akyse, čia pat džiaugsmas, ir amžinas liūdesys. Ir kuo daugiau siaučia žmogaus siela, tuo jis grynesnis išnyra prieš mūsų akis. Todėl antrame veiksme visi sceniniai „anturažai“ jau tampa nesvarbūs, nes žiūrovas būna prijaukintas prie hermaniškos spektaklio stilistikos.
 |
| Aktorius Jevgenijus Mironovas (dešinėje) spektaklyje „Šukšino istorijos” |
Režisieriui svarbus ne tik žmogus, bet ir labiausiai jį žeidžiantys dalykai, kurie paprastai yra susiję su kitais žmonėmis. Šis faktorius neabejotinai nulėmė ir Šukšino apsakymų pasirinkimą. Tai bene ryškiausia sovietmečio literatūros figūra, savo humanizmu nenusileidžianti rusų klasikams.
Kaip atsitinka, kad kitatautis tampa tokiu ryškiu tautos analitiku? Tai, matyt, dėsninga. Tikslesnis santykis į aplinką, į personažus, tikslesnis pačios istorinės situacijos perskaitymas. Juk Hermanis niekada nežvelgia į ateitį - jam patinka „kuistis“ praeityje. Tapatybės paieškose šiandiena kankinasi visas pasaulis. Rusams šis klausimas visada buvo svarbus - čia žmonėse susikryžminę europietiški ir rytietiški pradai. Išorė kiek kitokia, nei mentalitetas. Hermanis rusų savimonę nuskuta it kokią morką ir pateikia skaniai ir autentiškai.
Turbūt tai pirmas Hermanio spektaklis, kuriame tiek daug teksto. Bet tai nesutrukdo rastis įdomiam spektakliui, nes aktoriai pasižymi žaibiška reakcija ir gera kalbos artikuliacija. Aktorinis atlikimo lengvumas šį spektaklį tarytum kilsteli aukštyn virš jo materialumo. Šiame spektaklyje matyti, kaip aktoriaus turinį užpildo režisierius.
Spektaklyje neskamba muzikos įrašai - čia tik dainuojama ir grojama. Nebūtinai instrumentu - galima net skalbykle ar siuvamąja mašina. Garsai sudaro pasaulį, kuriame mes gyvename.
Jeigu šiandien pasaulis skęsta nuo tobulai kokčių fotografijų, kuriose žmogus tik tobulai gražus, Šukšino žmogus Hermanio ir Pormalės pagalba yra natūralus: jis ir žvairas, ir storas, ir nebylys, ir jaunas, ir senas. Bet būtent toks žmogus ir yra gyvenime, būtent toks žmogus gyvena mumyse. Ir Hermanis jį myli. Todėl visi jo žmonės raini, bet tuo pačiu šventiški, jie nėra degradavę ar nusmurgę, kaip dažnai „demonstruoja“ Rusijos režisieriai. Čia visi yra taurūs, nes visiems leista kentėti.
Hermanis nešaukia žmogaus grįžti į kaimą, tačiau jo kaimo žmogus yra kur kas gražesnis už tą, kuris dūsta miesto dėžutėse, kurio miesčioniškos nuostatos yra tiesiog prasčiokiškos. Hermanio dėka Altajaus saulėgrąžų laukai įgauna vangogiško grožio, jis siekia išvysti to grožio kontrastą: vos besilaikančios ant liaunų kotų saulėgrąžos - lyg Vasilijaus Šukšino akys, žvelgiančios į mus paskutiniajame spektaklio paveiksle.
Tai, kad Hermanis yra detalės meistras, galėjome įsitikinti ir anksčiau. „Šukšino istorijose“ taip pat begalė smulkmenų. Horizontalėje dėliodamas mizanscenas, režisierius eksponuoja visą žmogaus materiją, bet buities nematyti. Pagal tai, kaip susirietus gulima ant suolo, pagal šukuoseną, eiseną, gali nutuokti ir žmogaus amžių, ir šeimyninę padėtį - šioje žmogaus grožio apoteozėje reikšminga viskas. Hermanis nekuria teatro „šiaip sau“, jis nekenčia ir grožio, kuris yra gražus tik estetiniu požiūriu - grožis jam yra filosofinė kategorija. Sustabdydamas praeities laiką, Hermanis jį sutapatina su dabartimi, o švelniai naudodamas grotesko elementus, jis išlieka švelnus ir atlaidus, nes žmogus jam - Dievo kūrinys, kurio teisėjais mes dažnai norime būti.
