Režisūrinis teatro vadovo „debiutas“

2008-11-25 Respublika, 2008 11 25
Nuotrauka iš openspace.ru

aA

Pastatęs spektaklį antikine tema „Troilas ir Kresida“ J. Vachtangovo teatre Rimas Tuminas išvedė šį teatrą į sezono lyderius, pažymi Rusijos spauda ir kritikai.

Smarkiai rizikavo

Šį mėnesį Maskvoje įvykusi premjera – tai pirmasis lietuvių režisieriaus spektaklis daugiau kaip prieš metus tapus J. Vachtangovo teatro vadovu, rašo „Respublika“.

Pagal itin retai statomą Williamo Shakespeare´o pjesę sukurti spektaklį R. Tuminui padėjo scenografijos ir kostiumų dailininkas Julianas Tabakovas, kompozitorius Faustas Latėnas, spektaklyje vaidina puikus aktorių ansamblis.

Prieš spektaklio premjerą režisierius sakė, kad rinktis būtent šį W. Shakespeare´o kūrinį jam buvusi didelė rizika. „Aš jausčiausi daug tvirčiau imdamasis, pavyzdžiui, „Ričardą Trečiąjį“ arba „Julijų Cezarį“. Statant „Troilą ir Kresidą“, būtina gerai pažinti trupės potencialą, aktorių galimybes. Bet nutariau rizikuoti vildamasis, kad dirbdami galėsime pasijusti kaip vieningas ansamblis“, – sakė R. Tuminas, anksčiau J. Vachtangovo teatro scenoje pastatęs Nikolajaus Gogolio „Revizorių“.

R. Tumino stilius

Pasak dienraščio „Večerniaja Moskva“ („Vakarinė Maskva“), daugiau kaip metus R. Tuminas rengėsi savo „debiutui“ J. Vachtangovo teatro vadovo pareigose, kol išleido W. Shakespeare´o „Troilą ir Kresidą“ – retą viešnią teatro scenoje, vieną iš pačių mįslingiausių ir pesimistiškiausių didžiojo dramaturgo pjesių.

Daug metų tęsiasi Trojos karas, kilęs tarp graikų ir trojėnų dėl gražiosios Elenos. Jo metu gimsta meilė tarp antikinių Romeo ir Džuljetos – graikų kariuomenės apsiaustos Trojos princo Troilo (akt. Leonidas Bičevinas) ir graikės našlės Kresidos (akt. Jevgenija Kregždė).

Jiems lemta praleisti tik vieną santuokinę naktį ir patirti išsiskyrimą. „Gebėjimas išgyventi kare iškrėtė judviejų meilei piktą pokštą. Herojai, dievų palikuonys, Tumino spektaklyje pavirto juokingais ir piktais keistuoliais, tarsi atsispindinčiais kreivame veidrodyje. Tačiau kažkas trukdo žiūrovams iki valiai pasilinksminti su šia spalvinga kompanija. Tas „kažkas“ – tai pavojaus, gedėjimo, pykčio ir išnykstančio grožio atmosfera, ypatinga teatro poezija, pavergiantys alogizmai, pagal kuriuos visada galima nuspėti R.Tumino stilių“, – rašo „Večerniaja Moskva“ apžvalgininkė Olga Fuks.

Antispektaklis

R. Tumino teigimu, šis pastatymas yra labiau ne tradicinis spektaklis, bet antispektaklis, kur viskas vyksta žaidybine forma, nėra pagrindinių ir nepagrindinių vaidmenų. Teatro kritika šio spektaklio žanrą įvardija kaip komediją ar satyrinį farsą.

„Neskaitęs pjesės žmogus gali supykti ant režisieriaus dėl pasityčiojimo iš mitinių herojų. Deja, iš jų tyčiojosi pats W. Shakespeare´as. O Tuminas sugeba meistriškai išversti literatūros kalbą į teatro kalbą. Tuminas skaitė W.Shakespeare´o pjesę labai įdėmiai ir rado būdą kiekvienoje scenoje, kiekviename vaidmenyje sulydyti juoką su pasibaisėjimu, groteską su poezija, lyriką su nuodingiausia satyra. Po „Troilo ir Kresidos“ premjeros tapo aišku, kad Tuminas išvedė Vachtangovo teatrą į sezono lyderius. Įsivaizduoti, kad per tokį trumpą laiką iš tokių skirtingų aktorių pavyks sukurti galingą ansamblį, buvo neįmanoma“, – teigia žinoma teatro kritikė Marija Timaševa.

Daug kritikų pagyrų sulaukia ir ankstesnė premjera – R. Tumino kvietimu J. Vachtangovo teatre kūrusios lietuvių choreografės Anželikos Cholinos šokio spektaklis „Moterų krantas“ pagal Marlene Dietrich dainas.

RESPUBLIKA

recenzijos
  • Neimanių strimelės, aguročiai ir kalendoriai

    Net jei tekstas plūsta iš aktoriaus, kurį be galo įdomu stebėti, lūpų, to neužtenka, kad spektaklis įvyktų, – įvyksta veikiau vaidmuo, o begėdiškai karaliauti vis dėlto paliekama literatūrai.

  • Visi tie vieniši Martino McDonagh fanai

    Spektaklį „Vienišieji vakarai“ (rež. Artiomas Rybakovas) kūrė ambicingi, jautrūs, bet iš saugios zonos išklysti, nuvilti dramaturgą ir apsijuokti prieš žiūrovus nenorintys menininkai.

  • Begalinė kadrų seka

    Spektaklis „Paukščiai“ nekuria Hitchcocko filmų atmosferos. Annai Smolar pavyko sukurti savo paukščius, kurie skraido ir gnybia sulėtintai, primindami ankstesnį jos statytą darbą „Sulėtintai“.

  • Į(si)traukti į paslaptingą žaidimą

    Spektakliu „Antrininkas“ auginama intriga apie (ne)egzistuojantį pjesės autorių Loreną Ipseną. Toks kontekstas galėtų būti laikomas kūrybiniu eksperimentu, bet ar jis iš tiesų praturtina kūrinį?

  • Oskaro fanų klubas

    Spektaklis „Mane vadina Kalendorium“ nėra subtilus, tačiau jautrus. O tai iš esmės atitinka Oskaro pasaulį. Tad spektaklio estetikoje gausu kičo, sentimentalumo ir šiurkštaus šaržo, bet visa tai veikia.

  • baigiasi, bet nepasibaigia

    László Krasznahorkai romano „Priešinimosi melancholija“ siaubas braunasi ir į Panevėžio teatro sceną. Bet čia personažų negaila, nes priešingai nei romane, negauname iš arčiau pažinti jų vidinio pasaulio.

  • Lengvai, bet ne prastai

    Aktorius Raimondas Klezys tikslingai kuria ryšį su publika ir sukelia jausmą, kad ši susidūrė su nuoširdžiu ir atviru teatru, kuriame nėra nei vadinamųjų ketvirtųjų sienų, nei deklaratyvių pareiškimų, nei perteklinės dramos.

  • Paskutinis liūdesys dar laukia

    Spektaklyje, rodos, liūdesio vengiama. <...> Nes kai tik atrodo, kad esame kviečiami su spektakliu ir jo veikėjais sustoti, kartu atsidusti, įvyksta kas nors komiško arba veiksmas nutraukiamas pertraukos.