Režisūrinis teatro vadovo „debiutas“

2008-11-25 Respublika, 2008 11 25
Nuotrauka iš openspace.ru

aA

Pastatęs spektaklį antikine tema „Troilas ir Kresida“ J. Vachtangovo teatre Rimas Tuminas išvedė šį teatrą į sezono lyderius, pažymi Rusijos spauda ir kritikai.

Smarkiai rizikavo

Šį mėnesį Maskvoje įvykusi premjera – tai pirmasis lietuvių režisieriaus spektaklis daugiau kaip prieš metus tapus J. Vachtangovo teatro vadovu, rašo „Respublika“.

Pagal itin retai statomą Williamo Shakespeare´o pjesę sukurti spektaklį R. Tuminui padėjo scenografijos ir kostiumų dailininkas Julianas Tabakovas, kompozitorius Faustas Latėnas, spektaklyje vaidina puikus aktorių ansamblis.

Prieš spektaklio premjerą režisierius sakė, kad rinktis būtent šį W. Shakespeare´o kūrinį jam buvusi didelė rizika. „Aš jausčiausi daug tvirčiau imdamasis, pavyzdžiui, „Ričardą Trečiąjį“ arba „Julijų Cezarį“. Statant „Troilą ir Kresidą“, būtina gerai pažinti trupės potencialą, aktorių galimybes. Bet nutariau rizikuoti vildamasis, kad dirbdami galėsime pasijusti kaip vieningas ansamblis“, – sakė R. Tuminas, anksčiau J. Vachtangovo teatro scenoje pastatęs Nikolajaus Gogolio „Revizorių“.

R. Tumino stilius

Pasak dienraščio „Večerniaja Moskva“ („Vakarinė Maskva“), daugiau kaip metus R. Tuminas rengėsi savo „debiutui“ J. Vachtangovo teatro vadovo pareigose, kol išleido W. Shakespeare´o „Troilą ir Kresidą“ – retą viešnią teatro scenoje, vieną iš pačių mįslingiausių ir pesimistiškiausių didžiojo dramaturgo pjesių.

Daug metų tęsiasi Trojos karas, kilęs tarp graikų ir trojėnų dėl gražiosios Elenos. Jo metu gimsta meilė tarp antikinių Romeo ir Džuljetos – graikų kariuomenės apsiaustos Trojos princo Troilo (akt. Leonidas Bičevinas) ir graikės našlės Kresidos (akt. Jevgenija Kregždė).

Jiems lemta praleisti tik vieną santuokinę naktį ir patirti išsiskyrimą. „Gebėjimas išgyventi kare iškrėtė judviejų meilei piktą pokštą. Herojai, dievų palikuonys, Tumino spektaklyje pavirto juokingais ir piktais keistuoliais, tarsi atsispindinčiais kreivame veidrodyje. Tačiau kažkas trukdo žiūrovams iki valiai pasilinksminti su šia spalvinga kompanija. Tas „kažkas“ – tai pavojaus, gedėjimo, pykčio ir išnykstančio grožio atmosfera, ypatinga teatro poezija, pavergiantys alogizmai, pagal kuriuos visada galima nuspėti R.Tumino stilių“, – rašo „Večerniaja Moskva“ apžvalgininkė Olga Fuks.

Antispektaklis

R. Tumino teigimu, šis pastatymas yra labiau ne tradicinis spektaklis, bet antispektaklis, kur viskas vyksta žaidybine forma, nėra pagrindinių ir nepagrindinių vaidmenų. Teatro kritika šio spektaklio žanrą įvardija kaip komediją ar satyrinį farsą.

„Neskaitęs pjesės žmogus gali supykti ant režisieriaus dėl pasityčiojimo iš mitinių herojų. Deja, iš jų tyčiojosi pats W. Shakespeare´as. O Tuminas sugeba meistriškai išversti literatūros kalbą į teatro kalbą. Tuminas skaitė W.Shakespeare´o pjesę labai įdėmiai ir rado būdą kiekvienoje scenoje, kiekviename vaidmenyje sulydyti juoką su pasibaisėjimu, groteską su poezija, lyriką su nuodingiausia satyra. Po „Troilo ir Kresidos“ premjeros tapo aišku, kad Tuminas išvedė Vachtangovo teatrą į sezono lyderius. Įsivaizduoti, kad per tokį trumpą laiką iš tokių skirtingų aktorių pavyks sukurti galingą ansamblį, buvo neįmanoma“, – teigia žinoma teatro kritikė Marija Timaševa.

Daug kritikų pagyrų sulaukia ir ankstesnė premjera – R. Tumino kvietimu J. Vachtangovo teatre kūrusios lietuvių choreografės Anželikos Cholinos šokio spektaklis „Moterų krantas“ pagal Marlene Dietrich dainas.

RESPUBLIKA

recenzijos
  • Krystiano Lupos pėdsakai „Užburto kalno“ teritorijoje

    Režisierius ištobulino ir kitą liupiškojo teatro požymį – savo paties buvimo tarp žiūrovų įgarsinimą. <...> Lupos čia ir dabar kuriamas „garso takelis“ ir žavėjo, ir trukdė.

  • Prapjauti tamsą

    Greičiausiai nesijuokiu todėl, kad ėjau žiūrėti juokingo spektaklio. Pavadinime įrašytas stand-upʼas kuria labai konkretų lūkestį. Žiūrovai mato jautriai gedulą apmąstantį spektaklį, kuriame yra ir humoro.

  • Bananai – minkščiausi vaisiai

    Atlikėjai skendo švelniai gelsvoje šviesoje ir atrodė it nužengę tiesiai iš „Paskutinės vakarienės“. Vis tik miniatiūros „Šokti 1000 metų“ nuotaika labiau panašėjo į gyvenimo šventės pradžią, o ne pabaigą.

  • Taisyklių rėmai

    Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklyje „Atidaryk duris“ minimos durys buvo pravertos, bet toliau nežengta: formalus bendradarbiavimas įvyko, tačiau pristigo kūrybinės sinergijos.

  • Septynerius metus matuotis temperatūrą

    Būtent keistai bėgantis laikas ir sukuria pretekstą spektakliui pasinaudoti galimybe vos ne visą darbo dieną išlaikyti žiūrovą teatro kėdėje – kad šis galėtų visu kūnu pajusti sustojusį laiką.

  • Williamso negyvėliai VMT scenoje

    Christiano Weise’ės „Katę ant įkaitusio skardinio stogo“ galima laikyti vienos priemonės, vieno sprendimo spektakliu. <...> Režisierius pakvietė į „baisiai gražios šeimos siaubo kambarį“.

  • Vienintelis Salomėjos bučinys

    Nors tai buvo koncertinė „Salomėjos“ versija, Ibelhauptaitei minimaliomis priemonėmis pavyko sukurti pastatymo atmosferą. Režisūriniai akcentai subtiliai įveiksmino operą.

  • Kokakola vietoje viskio

    Galimybė žiūrovui pačiam susikurti pasakojimą – ko gero, patraukliausias „Café Existans“ bruožas. Forma ir atmosfera regisi svarbesnė už idėjų perteikimą, o kūniškas spektaklio patyrimas – už intelektualinę refleksiją.