Režisūrinis teatro vadovo „debiutas“

2008-11-25 Respublika, 2008 11 25
Nuotrauka iš openspace.ru

aA

Pastatęs spektaklį antikine tema „Troilas ir Kresida“ J. Vachtangovo teatre Rimas Tuminas išvedė šį teatrą į sezono lyderius, pažymi Rusijos spauda ir kritikai.

Smarkiai rizikavo

Šį mėnesį Maskvoje įvykusi premjera – tai pirmasis lietuvių režisieriaus spektaklis daugiau kaip prieš metus tapus J. Vachtangovo teatro vadovu, rašo „Respublika“.

Pagal itin retai statomą Williamo Shakespeare´o pjesę sukurti spektaklį R. Tuminui padėjo scenografijos ir kostiumų dailininkas Julianas Tabakovas, kompozitorius Faustas Latėnas, spektaklyje vaidina puikus aktorių ansamblis.

Prieš spektaklio premjerą režisierius sakė, kad rinktis būtent šį W. Shakespeare´o kūrinį jam buvusi didelė rizika. „Aš jausčiausi daug tvirčiau imdamasis, pavyzdžiui, „Ričardą Trečiąjį“ arba „Julijų Cezarį“. Statant „Troilą ir Kresidą“, būtina gerai pažinti trupės potencialą, aktorių galimybes. Bet nutariau rizikuoti vildamasis, kad dirbdami galėsime pasijusti kaip vieningas ansamblis“, – sakė R. Tuminas, anksčiau J. Vachtangovo teatro scenoje pastatęs Nikolajaus Gogolio „Revizorių“.

R. Tumino stilius

Pasak dienraščio „Večerniaja Moskva“ („Vakarinė Maskva“), daugiau kaip metus R. Tuminas rengėsi savo „debiutui“ J. Vachtangovo teatro vadovo pareigose, kol išleido W. Shakespeare´o „Troilą ir Kresidą“ – retą viešnią teatro scenoje, vieną iš pačių mįslingiausių ir pesimistiškiausių didžiojo dramaturgo pjesių.

Daug metų tęsiasi Trojos karas, kilęs tarp graikų ir trojėnų dėl gražiosios Elenos. Jo metu gimsta meilė tarp antikinių Romeo ir Džuljetos – graikų kariuomenės apsiaustos Trojos princo Troilo (akt. Leonidas Bičevinas) ir graikės našlės Kresidos (akt. Jevgenija Kregždė).

Jiems lemta praleisti tik vieną santuokinę naktį ir patirti išsiskyrimą. „Gebėjimas išgyventi kare iškrėtė judviejų meilei piktą pokštą. Herojai, dievų palikuonys, Tumino spektaklyje pavirto juokingais ir piktais keistuoliais, tarsi atsispindinčiais kreivame veidrodyje. Tačiau kažkas trukdo žiūrovams iki valiai pasilinksminti su šia spalvinga kompanija. Tas „kažkas“ – tai pavojaus, gedėjimo, pykčio ir išnykstančio grožio atmosfera, ypatinga teatro poezija, pavergiantys alogizmai, pagal kuriuos visada galima nuspėti R.Tumino stilių“, – rašo „Večerniaja Moskva“ apžvalgininkė Olga Fuks.

Antispektaklis

R. Tumino teigimu, šis pastatymas yra labiau ne tradicinis spektaklis, bet antispektaklis, kur viskas vyksta žaidybine forma, nėra pagrindinių ir nepagrindinių vaidmenų. Teatro kritika šio spektaklio žanrą įvardija kaip komediją ar satyrinį farsą.

„Neskaitęs pjesės žmogus gali supykti ant režisieriaus dėl pasityčiojimo iš mitinių herojų. Deja, iš jų tyčiojosi pats W. Shakespeare´as. O Tuminas sugeba meistriškai išversti literatūros kalbą į teatro kalbą. Tuminas skaitė W.Shakespeare´o pjesę labai įdėmiai ir rado būdą kiekvienoje scenoje, kiekviename vaidmenyje sulydyti juoką su pasibaisėjimu, groteską su poezija, lyriką su nuodingiausia satyra. Po „Troilo ir Kresidos“ premjeros tapo aišku, kad Tuminas išvedė Vachtangovo teatrą į sezono lyderius. Įsivaizduoti, kad per tokį trumpą laiką iš tokių skirtingų aktorių pavyks sukurti galingą ansamblį, buvo neįmanoma“, – teigia žinoma teatro kritikė Marija Timaševa.

Daug kritikų pagyrų sulaukia ir ankstesnė premjera – R. Tumino kvietimu J. Vachtangovo teatre kūrusios lietuvių choreografės Anželikos Cholinos šokio spektaklis „Moterų krantas“ pagal Marlene Dietrich dainas.

RESPUBLIKA

recenzijos
  • Kaip žmonės kenčia ir kaip mylisi

    Režisierius Jonas Kuprevičius su bendraamžiais aktoriais sukūrė tikslų ir aiškų savo kartos portretą. Pagalvojau, kad kiekvienai kartai reikėtų turėti savo „Shopping and Fucking“.

  • Skrosti skausmingą praeitį

    Uršulės Bartoševičiūtės „Savižudybės anatomija“ atspindi šiuolaikinę, individualią ir visuomeninę tendenciją – atvirai skrosti traumines patirtis ir judėti jų įsisąmoninimo link.

  • Pora žodžių apie tai, kaip nustojama kvėpuoti

    Spektaklis „Still Life“ primena komikso žanrą – trumpų kadrų rinkinį, kur kiekviena tema tik trupučiuką pajudinama, bet į ją nesėdama nei ilgiems apmąstymams, nei psichologiškai įsijausti.

  • Tarsi dar būtų ko tikėtis

    Laukiant metų pabaigos, kasmetinės kelionės pas artimuosius arba pas tuos, kurie turėtų būti artimi, pas biologines ir pasirinktas šeimas, prasminga skaityti Lagarceʼo pasakojimą apie bergždžią bandymą sugrįžti.

  • Draugystė bittersweet

    Atrodo, kad visas Gretos Grinevičiūtės „Šokis…“ yra skirtas ne konkrečiai nurodytam artimajam, o jausmui. Būsenai, kuri mus (o ypač Gretą) ištinka, kai susiduriame su kiekvienu iš jų.

  • Tai spalvinga šventė!

    Režisierės Kamilės Gudmonaitės ir kūrėjų kolektyvo „Šventė“ – tai puikiai atliktas, bekompromisis spektaklis, jautrus ir tikslus darbas, kalbantis apie tai, kaip priimti skirtybes.

  • Savižudybės anatomija kaip moters galios atskleidimas

    Bartoševičiūtės ir Švedkauskaitės spektaklių įspūdžiai susiliejo į viena ir išsikristalizavo mintis, kad į Lietuvos teatro sceną įsiveržė tikrasis feminizmas. Be skambių lozungų, kaltinimų ir supriešinimo.

  • Kaifo paieškos tuštumoje

    Jono Kuprevičiaus režisuota pjesės „Shopping and Fucking“ versija ne tik puikiai perteikia Marko Ravenhillo mintis, bet ir savais atributais pritaiko ją prie šiandienos.