Režisūrinis teatro vadovo „debiutas“

2008-11-25 Respublika, 2008 11 25
Nuotrauka iš openspace.ru

aA

Pastatęs spektaklį antikine tema „Troilas ir Kresida“ J. Vachtangovo teatre Rimas Tuminas išvedė šį teatrą į sezono lyderius, pažymi Rusijos spauda ir kritikai.

Smarkiai rizikavo

Šį mėnesį Maskvoje įvykusi premjera – tai pirmasis lietuvių režisieriaus spektaklis daugiau kaip prieš metus tapus J. Vachtangovo teatro vadovu, rašo „Respublika“.

Pagal itin retai statomą Williamo Shakespeare´o pjesę sukurti spektaklį R. Tuminui padėjo scenografijos ir kostiumų dailininkas Julianas Tabakovas, kompozitorius Faustas Latėnas, spektaklyje vaidina puikus aktorių ansamblis.

Prieš spektaklio premjerą režisierius sakė, kad rinktis būtent šį W. Shakespeare´o kūrinį jam buvusi didelė rizika. „Aš jausčiausi daug tvirčiau imdamasis, pavyzdžiui, „Ričardą Trečiąjį“ arba „Julijų Cezarį“. Statant „Troilą ir Kresidą“, būtina gerai pažinti trupės potencialą, aktorių galimybes. Bet nutariau rizikuoti vildamasis, kad dirbdami galėsime pasijusti kaip vieningas ansamblis“, – sakė R. Tuminas, anksčiau J. Vachtangovo teatro scenoje pastatęs Nikolajaus Gogolio „Revizorių“.

R. Tumino stilius

Pasak dienraščio „Večerniaja Moskva“ („Vakarinė Maskva“), daugiau kaip metus R. Tuminas rengėsi savo „debiutui“ J. Vachtangovo teatro vadovo pareigose, kol išleido W. Shakespeare´o „Troilą ir Kresidą“ – retą viešnią teatro scenoje, vieną iš pačių mįslingiausių ir pesimistiškiausių didžiojo dramaturgo pjesių.

Daug metų tęsiasi Trojos karas, kilęs tarp graikų ir trojėnų dėl gražiosios Elenos. Jo metu gimsta meilė tarp antikinių Romeo ir Džuljetos – graikų kariuomenės apsiaustos Trojos princo Troilo (akt. Leonidas Bičevinas) ir graikės našlės Kresidos (akt. Jevgenija Kregždė).

Jiems lemta praleisti tik vieną santuokinę naktį ir patirti išsiskyrimą. „Gebėjimas išgyventi kare iškrėtė judviejų meilei piktą pokštą. Herojai, dievų palikuonys, Tumino spektaklyje pavirto juokingais ir piktais keistuoliais, tarsi atsispindinčiais kreivame veidrodyje. Tačiau kažkas trukdo žiūrovams iki valiai pasilinksminti su šia spalvinga kompanija. Tas „kažkas“ – tai pavojaus, gedėjimo, pykčio ir išnykstančio grožio atmosfera, ypatinga teatro poezija, pavergiantys alogizmai, pagal kuriuos visada galima nuspėti R.Tumino stilių“, – rašo „Večerniaja Moskva“ apžvalgininkė Olga Fuks.

Antispektaklis

R. Tumino teigimu, šis pastatymas yra labiau ne tradicinis spektaklis, bet antispektaklis, kur viskas vyksta žaidybine forma, nėra pagrindinių ir nepagrindinių vaidmenų. Teatro kritika šio spektaklio žanrą įvardija kaip komediją ar satyrinį farsą.

„Neskaitęs pjesės žmogus gali supykti ant režisieriaus dėl pasityčiojimo iš mitinių herojų. Deja, iš jų tyčiojosi pats W. Shakespeare´as. O Tuminas sugeba meistriškai išversti literatūros kalbą į teatro kalbą. Tuminas skaitė W.Shakespeare´o pjesę labai įdėmiai ir rado būdą kiekvienoje scenoje, kiekviename vaidmenyje sulydyti juoką su pasibaisėjimu, groteską su poezija, lyriką su nuodingiausia satyra. Po „Troilo ir Kresidos“ premjeros tapo aišku, kad Tuminas išvedė Vachtangovo teatrą į sezono lyderius. Įsivaizduoti, kad per tokį trumpą laiką iš tokių skirtingų aktorių pavyks sukurti galingą ansamblį, buvo neįmanoma“, – teigia žinoma teatro kritikė Marija Timaševa.

Daug kritikų pagyrų sulaukia ir ankstesnė premjera – R. Tumino kvietimu J. Vachtangovo teatre kūrusios lietuvių choreografės Anželikos Cholinos šokio spektaklis „Moterų krantas“ pagal Marlene Dietrich dainas.

RESPUBLIKA

recenzijos
  • Paskutinis liūdesys dar laukia

    Spektaklyje, rodos, liūdesio vengiama. <...> Nes kai tik atrodo, kad esame kviečiami su spektakliu ir jo veikėjais sustoti, kartu atsidusti, įvyksta kas nors komiško arba veiksmas nutraukiamas pertraukos.

  • Ištrūkti iš ten, kur svajonė įmanoma

    Artūro Areimos režisuoto spektaklio „Lūšies valanda“ prasmės skirtos ne įžodinti, bet išjausti, kaip norma virsta žiaurumu, o už smurto slypi vaikiškai tyra kova dėl svajonės utopijos.

  • Virpėti. Iš malonumo

    Stipriausiai „tremolo“ veikia ne faktai ir surinkta medžiaga, bet patys kūnai. Kūrėjos, vis pildydamos kūniškumo kontekstą, pasiekia kulminaciją ir pastato priešais žiūrovus nuogą kūną, jį normalizuodamos.

  • Aktorystė kaip išsigelbėjimas

    Ar meno jėga stipresnė už psichoterapijos, žino tik pati aktorė. Tačiau akivaizdu, kad didelei daliai publikos „Šventoji“ gali tapti apvalančia, stiprybės ar paguodos suteikiančia patirtimi.

  • Dėmesingumo praktika ir permainingas ryšys

    „Vienudu“ – intymus, daugialypis dviejų vyrų ir jų kūnų susidūrimas aikštelėje. Sukauptais, sulėtintais judesiais jie kantriai dekonstruoja, atveria žingsnelių, šokio kompozicijų pirminį pradą.

  • Kai svarbiausia – teatras

    Ši knyga primena, kad dauguma mūsų, kaip ir Paulėkaitė, į teatrą atėjome iš meilės ir sudievinimo, siekdami, kad jis būtų „ne šiaip poilsio vieta, o tai, ko žmogui būtinai reikia, kad jisai išgyventų“.

  • Paprasta recenzija

    Mildos Mičiulytės „Guliveris nori užaugti“ Vilniaus teatre „Lėlė“ – tai toks paprastumas, kuriuo gera mėgautis. Vientisas ir saugus paprastumas, kuriame gimsta pasitikėjimas meno kūriniu.

  • Tarsi būtume kartu mirę

    Visi „Requiem“ veikėjai pristatomi kaip nesąmoningo troškimo, verčiančio susilaukti vaikų, įkaitai, išpažįstantys visuotinai priimtiną tiesą, skelbiančią, kad vaikai yra nekvestionuojamas gėris.