Tai, kad Johno Patricko Shanley „Dvejonės“ premjera skelbiama rugsėjo 4 dieną Vilniaus dailės akademijos studijoje, Malūnų g. 5, o spektaklio peržiūra su žiūrovais įvyko rugsėjo 2 dieną Bonifratrų bažnyčios vienuolyno salėje, leidžia galvoti, kad tikroji „Dvejonės“ premjera įvyko būtent Bonifratruose. Šią erdvę surado spektaklio režisierius Jonas Jurašas. „Naujosios dramos akcijos´09“ programoje skelbiamas šio spektaklio „eskizas“ pranoko eskizams paprastai keliamus reikalavimus - tai nė iš tolo neprimena ilgų kalbų, „kaip bus, jeigu bus“. Audronio Liugos kuruojamas spektaklis jau šiandien tapo teatriniu įvykiu.
Aktoriai, per tris savaites surepetavę garsaus šiuolaikinio amerikiečių scenaristo Shanley pjesę, dar laikydami tekstus rankose ar retsykiais žvilgteldami į juos, sugebėjo sukurti tokius personažus, kurių teatro scenoje kartais tenka laukti ne vienerius metus.
Pulitzerio premija, kuria apdovanota ši pjesė, nėra vien tas masalas, ant kurio galėtų užkibti žiūrovas. Visa, kas garsu ir aktualu, jau seniai neįdomu. Niekas šiandien negali pasakyti, kas yra aktualu ir įdomu - visuomenės skonis toks įvairus, kad stengtis įtikti jai - beprasmiška. Jono Jurašo „Dvejonės“ pastatymas - tai ne temos aktualizavimas ar savęs demonstravimas, tai teatrinio meno kūrinys: remiantis klasikinio teatro principais integruotasi į šiuolaikinio teatro erdvę. O ją sudaro ne tik „netradicinė“ aikštelė, kurios pradininkas Lietuvoje yra būtent Jonas Jurašas (iki šiol prisimename jo „Smėlio klavyrus“, kurie Vilniuje buvo vaidinami išniekintoje Šv. Ignoto bažnyčios erdvėje ir bent keliems vakarams sugebėjo grąžinti jai sakralumo aurą). Jurašui būdingas ypatingai subtilus ir raiškus darbas su aktoriais, kreipiant daug dėmesio į personažų psichologiją - taip aktoriniai darbai tampa tiek pat įdomūs, kaip režisieriaus kelias šiame spektaklyje. Aktoriai tarytum nevaidino, o režisierius tarytum nerežisavo. Jurašas netgi metė iššūkį tiems, kas šiandien slepiasi už „netradicinių“ erdvių. „Netradicija“ šiandien tapo ypač tradiciška. O „Dvejonė“ - tai tas atvejis, kada aplinka tampa ne tik gyvąja spektaklio scenografija, bet ir autentiškų išgyvenimų scena. Ar galimas didesnis susitapatinimas su regimu veiksmu nei pačioje „Dvejonės“ pradžioje, kada tarp Švento Kryžiaus namų salės kolonų pasirodo kunigas Tėvas, kurį vaidina Povilas Budrys? Savo pirmąjį monologą paverčia akistata su žiūrovais, o jam pasibaigus nori nenori pasakai „amen“. Tai, kad Povilui Budriui šventųjų beveik nereikia vaidinti, žinome nuo „Literatūros pamokų“ laikų, tačiau švytintis šio aktoriaus veidas, logiškai, paprastai ir be galo skaudžiai tariamos tiesos smenga į širdį giliau nei aštrus peilis - ir tą pajunta visi. Budrys tampa šio spektaklio gyva žaizda, dėl kurios „kraujuoja“ ir visi aplinkiniai.
Ieškodami šios pjesės aktualumo, jo rastume daug ir pakankamai prasmingo: bandomas kaltinti žmogus, kuris yra nekaltas. Auka ir teisėjas susikeičia vietomis. Kaip į visa tai reaguoja aplinkiniai? Koks kartais gali būti teisingas paprastas žmogus? „Dvejonėje“ visi aktoriai - Povilas Budrys, Eglė Mikulionytė, Vaida Būtytė, Oneida Kunsunga ir Simas Lindešis tarytum išnaikino personažų ribas, juos paversdami neschematiškais žmonėmis. Visi jie vienodai įdomūs, nes sudėtingi ir atviri. Jurašas subūrė talentingus aktorius ir sugebėjo juos taip išlaisvinti, kad spektaklio pagrindas tapo ne medžiaga, bet aktoriniai darbai.
Žinoma daug atvejų, ir ne būtinai vien lietuviškų, kada talentingi aktoriai bloguose spektakliuose lieka lyg burbulai vandenyje. Išprovokuoti aktorių atsivėrimams šiandien yra didžiausia teatro dovana.
Būna ir taip, kad „nekomercinis“ spektaklis aktorius „naudoja“ gana komerciškai. Viskas lyg ir iš anksto numatyta: aktorių balsinės amplitudės, tam tikros plastikos pozos. Dar dažnesnis ir jau pabodęs yra aktorių komikavimas ir įvairios jo variacijos.
„Dvejonėje“ aktoriai vaidina tvirtai, bet jiems režisierius palikęs tokias galimybes, kada aktorius patiria įvairių dvejonių dėl traktuotės. Nė vienas iš jų nėra tapęs schema. Tokių atvirų aktorių vaidyba tampa ne atskirų benefisų rinkiniu, o ansambliniu darbu: teatras kuriamas per dialogą. Ir tik dialogas tampa tų personažų tolimesnių veiksmų varikliu. Čia nieko nėra iš anksto numatyta. Negali nujausti, kur pakryps veiksmas, nes atvirai sakomi tekstai, bet veikia potekstės. Jurašas sukuria Ingmarui Bergmanui intensyvumu prilygstančius laukus, kada susidvejina personažai, kada vyrų ir moterų psichologija kryžminasi ir vėl išsiskiria, kada viena moteris tarytum persikūnija į kitą ir visame šiame psichologiniame „žaidime“ šmaikštumas ne sukuriamas, bet natūraliai išprovokuojamas pačių aktorių. Pavyzdžiui, pjesėje neegzistuojantį personažą, vaikščiojančią „remarką“ vaidinančio Simo Lindešio pasirodymai atgaivina sielą išmone, jis sukuria lyg kino intarpus - tai lyg kito pasaulio būtybė, bet ji organiškai tinka už asketiško fasado pulsuojančios įtampos pritvinkusiai „Dvejonės“ atmosferai. Kadaise pasirodęs Gintaro Varno studentų spektakliuose, šis aktorius buvo kažin kur pradingęs. Šiandien jis pasirodė, tad galima manyti, kad teatrui atsidavę žmonės niekur nedingsta - jie randa galimybę patys tobulėti.
Režisierius taikliai veikiančią „remarką“ pavertė Šv. Kryžiaus namų vaiduokliu. Visi vienuolynai slepia daug paslapčių, bet jie atviri žmogui, nors ir žiaurūs savo griežta išorine tvarka. Be visų temų ir poteksčių „Dvejonė“ yra taiklus priekaištas visiems Dievo namams, kurie „fasadiškai“ priglaudžia žmogų, o ištikus tikrai bėdai palieka jį slėptis savo vienatvėje.
Plastiškiausios aktorės Eglės Mikulionytės Mokyklos direktorės vienuolės Aloysijus vaidmuo paneigė nuostatas, jog ji neturi stipraus balso. Ji jo neturi tada, kada nepagrįstai privalo tarti vieną ar kitą tekstą - Mikulionytė negali kurti fasadinio vaidmens. Tik per organiką ir per autentišką teksto suvokimą ji priartėja prie savo vaidmens branduolio. Povilo Budrio ir Eglės Mikulionytės dialogai „Dvejonėje“ tapo organiškiausios vaidybos viršūne: aktoriai ne vaidina, o kalbasi, ir tarp jų skyla siaubingos įtampos žiežirbos, nors nė vienas iš jų nesiskeryčioja, nekalba pakeltais balsais. Tai gyvas partnerystės vadovėlis, kurį turėtų pamatyti ne tik šios profesijos besimokantys jaunieji kolegos, bet ir teatro meną mokantys „skaityti“ žiūrovai. Todėl, užbėgant už akių, iš karto norisi sakyti: nepalaidokite šio spektaklio, vos tik jam gimus.
Eglė Mikulionytė siurealistiškai paslaptinga. Rodos, tarp savo schemų gyvenanti „šventoji“ yra ne tik vienuolyno pabaisa, kuriai režisierius leidžia net varnos balsu pranašiškai kranksėti - jai, kaip ir visiems, lemta patirti akistatą su savimi, su savo įvykdytais veiksmais. Mikulionytė tokiems vaidmenims sutverta. Tai aukščiausios psichologijos aktorė, kuriai reikalinga brandi medžiaga ir didieji susitikimai su režisieriais. Jurašas atrado ją, ji - Jurašą.
Režisieriui Jurašui žmogus yra klaustukų liūtis, bet vien dėl to jis spektaklio nepaverčia veltiniu ar sterilia operacine. Kiekviena mizanscena pagrįsta loginiu personažų veiksmu, ir šioje judėjimo trajektorijoje žmogaus daugiabriauniškumas atsiduria lyg po padidinamuoju stiklu. Puikus pavyzdys - Oneidos Kunsungos atliekamas juodaodės Misis Maler vaidmuo. Jurašas, kaip tikras amerikietis, demonstruoja šios rasės dainingumą: Kunsunga dainuoja vos ne kaip Ella Fitzgerald. Bet tai ne tiek svarbu. Kartu su aktore jis sukuria tokį personažą, kuris tampa pjesės-kryžiažodžio raktiniu žodžiu. Ji atsako į visus klausimus, kuriuos bando įminti kiti. Ji pasaulį mato tiesiai ir teisingai. Ji nebijo tiesos, ji nesikankina - kančia jai jau yra praeitas etapas. Kunsungos Motina į sūnaus mokyklą ateina apsirėdžiusi geriausiais, bažnyčiai skirtais sekmadienio drabužiais, gerbia direktorės „direktoriavimo“ valandas. Ryškios komikės amplua turinti jauna aktorė, sužibėjusi Laimos Adomaitienės pastatytoje Antano Vienuolio „Inteligentų palatoje“, sugebėjo neafišuoti savo ryškaus talento, o darniai kurti ansamblinį spektaklį, kuriame pustonių kalba sukuria atskirą spektaklio prasmių sistemą.
Šioje personažų paletėje Vaidos Būtytės Sesuo Džeims taip pat ypatingai ryški. Aktorės įsigilinimas ir persikūnijimas į vaidmenį toks organiškas, kad jos dvejonės suskamba kaip ypatingas tiesos šauksmas. Aktorei neprireikė blaškymosi: ji dalį teksto galėjo sakyti užmerktomis akimis, ir to pakako, kad būtų sunaikinta „ketvirtoji siena“. Tikėjimu ir tiesa spinduliuojantis veidas, ramus, raiškus, ypatingu grožiu išsiskiriantis aktorės balsas ne tik sudvejino jos personažą su Eglės Mikulionytės Aloysijus, bet išnaikino ribas tarp „mažiau“ ir „daugiau“ svarbių personažų. Jurašo „Dvejonėje“ visi tapo vienodai svarbūs ir reikalingi. Tai žmonės, kurie scenoje ne kuria gyvenimus, bet išgyvena juos, kurių dvejonės yra skausmingesnės už atskiras išpažintis.
Toks spektaklis - kaip atskiras muzikinis kūrinys, kuriam ypatingos nuotaikos suteikė kompozitorės Jurgitos Mieželytės parinkta muzika (čia itin tinka po skliautais ypač išraiškingai skambantis vokalas). Visi aktoriai savo vaidmenis kūrė, naudodami tam tikrą dialektą arba įterpdami atskirų dainų motyvus. Oneidos Kunsungos dainavimas, Povilo Budrio šelmiški muzikiniai inkliuzai, Vaidos Būtytės tikslūs muzikiniai intarpai spektakliui suteikė reikiamo akustinio tamprumo.
Pastaruoju metu vis dažniau teatro arenoje pasirodanti Simona Biekšaitė šiame spektaklyje turėjo sudėtingą užduotį: sukurti ne tik kostiumus, bet ir matomai nematomą dekoraciją. Dailininkui tai yra kur kas sunkiau nei kurti istorinius kostiumus visam aktorių ansambliui. Nors čia kostiumai taip pat unifikuoti, tačiau jie privalėjo turėti „minkštas“ detales, kurios „sušildytų“ personažus. Sunku pasakyti, kiek tą lėmė režisieriaus, kiek aktorių pasiūlymai, tačiau visuma taikli.
Sėkmingas Jono Jurašo sugrįžimas į dramos teatrą skelbia rimtą naujojo lietuvių teatro sezono pradžią. Tai didelis iššūkis visiems teatrams.
