Anarchistinės ir revoliucinės nuotaikos, apėmusios nemenką dalį Europos Sąjungos valstybių valstybėlių, vis dažniau supurto savimi patenkintus globalizacijos ir federalizmo pranašus, pašvinkusio liberalizmo apologetus ir bet kokios nacionalinės saviraiškos priešininkus. Krizė gilėja, bedarbystė plinta, susierzinimas ir nepasitenkinimas didėja, peraugdamas į natūralią kaltųjų paiešką ir sąskaitų suvedinėjimą. Blogėjanti situacija, skurdas, būrius viltį prarandančių žmonių varu varantis iš gimtinių ieškoti duonos kąsnio svetimose valstybėse, - ne vienos naujai iškeptos Europos sandraugos narės karti realybė.
Tokią realybę patiriame ir mes, tokio likimo nūnai sulaukusi didelė mūsų tautiečių dalis bastosi po Europą, ieško normaliau apmokamo darbo ir išsigelbėjimo nuo skurdo. Apie tai ir šnekam, ir dūsaujam, ir veidmainingą šykščią ašarėlę nusibraukiam. Taigi dalis tautiečių emigruoja, kita dalis rauko antakius, baltakiuoja ir moralizuoja.
Ei jūs, moralizuotojai, jums galbūt teks spėriai nusivilkti savo į pabaltintus grabus panašias togas ir ilgam prikąsti europinių integracijų ir network'ų išlavintus įrankius, nes viltį prarandantys, emigruojantys ir valdžią keikiantys gentainiai vieną dieną gali stabtelt ir pradėti įtariai žvalgytis aplinkui. Besižvalgant ir bešniukštinėjant kai kuriems labiausiai praprususiems ir politologų bei politikierių žongliravimų išlavintiems veikėjams gali kilti pagunda kaltųjų ieškoti čia, vietoje, ir, nesitrenkiant į Europos pakraščius, tuos kaltuosius bausti, o kartu griauti mažumos - naujųjų buržujų-oligarchų - sukurtą tvarką, žodžiu, sukelti revoliucinę situaciją, ir, apsiginklavus senų seniausiai išbandytais bei patikrintais bolševikiniais lozungais apie permanentinę revoliuciją ir „tvarkos motiną - anarchiją“, pabandyti įgyvendinti sumaištį.
Masių nepasitenkinimas ir būdraujantys klasiniai instinktai nesunkiai išjudinami, tereikia kelių lozungus ir demagogiją įvaldžiusių vyriokų-vedlių, ir „tradicinių vertybių puoselėtojai“, globalistai, federalistai, moralistai bei kitokio panašaus plauko eurolistai atsidurs revoliucinio „blūdo“ mėsmalėje. Negailestingoje ir kruvinoje.
Bandymas nematyti ar nutylėti tokius giluminius procesus, prisidengti sočia, savimi ir kitais patenkinta bendruomene, idealiais tarpusavio santykiais, liberaliais laisvės, lygybės ir brolybės nušutintais lozungais (liberalizmas - trumpiausias kelias į bolševizmą) yra beprasmis.
Nutylėjimai ir tikrovės lakavimas kliedint apie Europos federalizmą ir „žemdirbių mentalitetą“ (kuris Lietuvoje jau sėkmingai baigiamas išguiti), visas sritis apimantis ir praryjantis globalizmas, nacionalinių interesų niekinimas ir neigimas sudaro palankiausias sąlygas atsigauti radikaliajai kairiųjų ideologijai, kuri sugeba pasinaudoti nepatenkintųjų ir nustumtųjų nuotaikomis. Senas patikrintas bolševikų šūkis „Iš kibirkšties įsidegs liepsna“ vis garsiau skanduojamas sočioje ir apatiškoje Europoje.
Kai kuriuos minėtus pokyčius su ypatinga jėga ir vidinio nerimo užtaisu atskleidė Kauno mažojo teatro spektaklis pagal šiuolaikinio škotų dramaturgo Gregory Burke'o pjesę „Gagarino gatvė“. Režisierius Vytautas Balsys, pasirinkęs itin aktualų, būtent minėtas anarchijos ir revoliucinio maištingumo užuomazgas narpliojantį veikalą, sugebėjo įtaigiai ir įtikinamai pateikti filosofinę ir socialinę situacijos analizę, kai viltį ir ateities perspektyvą praradę „mažieji sraigteliai“ išeities ieško senuose, laiko ūkanose paskendusiuose lozunguose ir radikaliuose veiksmuose.
Tarp šio sezono Kauno teatrų pastatymų V. Balsio spektaklis užima itin svarią vietą dėl savo pozicijos, moralinių klausimų kėlimo, ir, kas bene svarbiausia, dėl mums itin aktualios globalizacijos ir federalizacijos pasekmių gvildenimo. Spektaklis nuskamba kaip rimtas įspėjimas apie tragiškas nutylėjimo ir apatijos pasekmes. Giluminiai procesai, vykstantys personažų sąmonėje, pasireiškia drastiškais veiksmais: smurtu, prievarta, žudynėmis. Režisierius šį veikalą pakylėjo iki filosofinio „maištaujančio žmogaus“ apibendrinimo, atskleisdamas, kur veda tokio maišto kelias (būtent KELIAS, nes V. Balsio pateiktoje sampratoje ne kokia „Gagarino gatvė“, o būtent „kelias“ veda į neobolševizmą ir marksistinę klasių kovą, o tiksliau - į revoliucinę žudynių apologiją.
G. Burke'o veikalas, šiek tiek autobiografinis, veik prieš dešimtmetį nuskynęs laurus Edinburgo festivalyje, neprarado aktualumo. Anaiptol - procesai, užčiuopti, o kai kurie tik nužymėti pjesėje, nūnai įgauna pagreitį ir tampa dar grėsmingesni. Todėl apie „komunizmo šmėklą, klaidžiojančią po Europą“, V. Balsys ir kūrybinė grupė kalba be pašaipos šypsnio, todėl itin skaudžiai pradžioje akcentuojami personažų atsivėrimai apie beviltišką padėtį ir desperaciją, todėl tokie dramatiški finaliniai akcentai. Radikalios marksistinės idėjos buvo nuolat gajos Europoje, o jų išraiška - prievarta, smurtas ir neramumai. Tad spektaklyje dažnai minimi Markso, Bakunino, Nečajevo vardai, iš pradžių kėlę šypsnį ir pajuoką, pamažu tampa tam tikrais raktais, padedančiais įminti herojų elgesio motyvus.
Užčiuopęs giluminius anarchistinės ir neobolševikinės sąmonės vingius ir nuokrypius, V. Balsys spektaklį dėlioja kaip įspėjimą ir moralinį manifestą, nuvainikuodamas mūsų liberaliosios kairės pastangas diegti apatiją, paklusnumą ir sočios miesčionijos idealą. Sotumą ir socialistinę gerovę gali greitai sugriauti breivikai ir bolševikuojantys antiglobalistai, o dabartinės Lietuvos nuokrypis į kairuoliškumą toks ryškus, kad nereikia nė liūdnai pagarsėjusios bukaprotiškos strategijos „Lietuva 2030“, nukreiptos į socdemokratinį skandinavų modelį, tinstantį nuo apatijos ir riebaus sotumo. Kuo tasai sotumas ir grožėjimasis savimi gali baigtis, jau žinome, tačiau išvadų neskubame daryti.
Išvadas padaro teatras. Tiesiogine aliuzija į Lietuvos aktualijas statytojai išreiškė nerimą ir skausmą dėl blogėjančios padėties. Juk pasauliniu mastu, žinoma, neišskiriant ir mūsų, užimtumo tendencijos tragiškos - darbo krizė nemažėja, bedarbių ar gyvenančiųjų skurdžiai - jau iki vieno milijardo. Kalbėdamas tokia skaudžia, tačiau tendencingai nutylima tema, Mažasis teatras parodė turįs nemenkų galimybių ir itin profesionalių užmojų.
Režisierius visų pirma išvengė moralizuojančios pozos, nuobodaus ir pamokomo tekstų perteikimo - tos dažnos kai kurių statytojų klaidos, kai dėl propaguojamos idėjos ir formos nukenčia vyksmas ir vidinės dramos pavirsta deklaracijomis. Deklaruoti ir pasiklysti pjesėje skambančiose ekonominėse kairiųjų teorijose, ideologijose ir manifestuose kyla nemažai pavojų, tačiau teoriniai ginčai skamba gyvai, išjaustai ir įkvėptai.
Aktorių ansamblis vertas pagyrų. Keturi personažai palengva prikausto dėmesį, nes yra ryškiai individualizuoti, kuriami sodriai, negailint įsimintinų detalių ir improvizacijų. Veiksmas vyksta viename iš šiuolaikinių monstrų - kažkokios korporacijos kompiuterių dalių parduotuvėje, kurioje apsaugininkais darbuojasi mūsų herojai. Tiesą sakant, toks tai ir darbas - menkai apmokamas, žeminantis, be jokių ateities perspektyvų. Štai šioje aplinkoje ir bręsta revoliucinės nuotaikos, sumanymas galų gale ką nors daryti, protestuoti, maištauti.
Ypač didelis krūvis parodant maišto bei smurto genezę ir atliekant revoliucinę misiją tenka Remigijaus Endriukaičio Edžiui. Tai vienas įsimintiniausių ir ryškiausių aktoriaus vaidmenų. Toks įvairialypis, sodrus charakteris, įtikinamai atskleidžiantis neobolševikinį požiūrį, primityvumą, keršto ir pavydo jausmą, kurį lydi lygybės ir laisvės lozungai. R. Endriukaičio leksika paradoksali, verčianti ne tik juoktis, bet galų gale ir rimtai suklusti. Tragikomiška filosofinių bei ideologinių klišių (jau primirštų, nebent bolševizmo apologetų nūnai dar įkyriai kartojamų) ir pas mus paplitusių keiksmų samplaika jo personažui suteikia ypatingų vietinio, mūsų, maištaujančio bernioko bruožų. Aktorius puikiai ir psichologiškai motyvuotai atskleidė laipsnišką Edžio metamorfozę: noras maištauti ir tėkšti globalistams iššūkį - paaukoti simbolinę auką - perauga į paprasčiausią primityvų žudymo instinktą, kraujo troškimą.
Ramūno Šimukausko Haris, vyresnis jo draugužis, jau vėtytas ir mėtytas, klasių kovos užgrūdintas vyriokas, buvęs profsąjungų veikėjas. Jis nuolat prisimena 1968 m. maištaujantį jaunimą, nors tuo laiku dar pats be apatinių lakstė, cituoja Marksą ir neslepia susižavėjimo kairiųjų ideologija. Ypač įsiminė Hario ir Edžio žodinės dvikovos, aršūs idėjiniai ginčai, kuriuose bandoma išsiaiškinti pagrobto įkaito - globalizmo simbolio Frenko (Saulius Bagaliūnas) - lemtį.
Svarbiausia, visi aktoriai - ne kokie tribūnai ar propagandinės rinkimų iškamšos, skanduojančios savo tiesas ar politines pažiūras. R. Šimukauskas savo herojui suteikia mąslumo, svarstymų pagrįstumo, tam tikros maišto logikos. Jis tampa atsvara ekspresyviam, kartais netgi paranojiškam Edžiui.
O jų abiejų, tai yra maišto ir smurto ideologijos, priešprieša ir atsvara turi tapti Mindaugas Černiauskas, jaunas studentas, politologas, dar puoselėjantis viltis ir iliuzijas ką nors pasiekti šiame globalizacijos ir abejingumo liūne. M. Černiauskas įtikinamai atskleidžia savo personažo bandymus rasti kompromisą, nuraminti įsišėlusius lygiavos ir žudymo instinktus, ir čia, vis labiau augant įtampai, netikėtai ir gyvai nuskamba S. Bagaliūno vaidinamo įkaito Frenko atsivėrimai. Šis cinikas ir gyvenimo jau nebranginantis korporacijos atstovas atvirai tyčiojasi iš tokį maištą ir protestą sumaniusių anarchistų, parodydamas visišką jų idėjos absurdą ir akivaizdų krachą.
Režisierius V. Balsys daugelį kulminacinių scenų, ypač finalines žudynių, perteikė kinematografiškai, vadinamuoju stabčiojančiu kadru, švysčiojant šviesoms, taip sumaniai ir originaliai išreikšdamas smurto ir prievartos esmę, atsisakydamas natūralistinių detalių. Finalas akivaizdžiai simbolinis, pakylėtas, ir visų personažų ritualinis aprengimas it aukojimo apeigoms pastatymui suteikia netikėto apibendrinančio prasmingumo. Simboliška ir scenografija - dailininkė Inga Kažėmėkienė-Žukauskienė. Tasai mechaninis, globalinis monstras, tolydžio žiojantis savo nasrus ir žybsintis akinamais prožektoriais-akimis, ganėtinai iškalbingas, kaip ir kompozitoriaus Antano Jasenkos muzika, perteikianti herojų sumaištį, neviltį ir saviaupgaulingą norą išsivaduoti seniai susikompromitavusiomis ideologijomis.
Svarbiausia, kad Mažasis teatras itin įtaigiai mums parodė, kad Europoje tikrai ne viskas taip gerai ir idealu, kaip bando mums įteigti liberaliojo bolševizmo apaštalai. Po Europą ir po Lietuvą blūdinėja revoliucijos ir anarchijos šaukliai. Nematote? Negirdite? Ar nenorite matyti ir girdėti?
NEMUNAS
