Visą dėl pandemijos teatrą sukausčiusį laiką svarsčiau, koks bus naujas teatro sezonas. Kaip sugrįšime į teatrą? Kaip apmąstysime tą priverstinės kūrybinės pauzės laiką? Rodos, visai natūralu, jog grįžome su mintimis apie ateitį. Dar nesibaigus karantinui į virtualią erdvę pasklido nemažai distopijomis mąstančių skaitmeninio teatro kūrinių. Šiek tiek ironizuoju šią naują teatro „rūšį“, nes, akivaizdu, jog gyvavo ji tik tol, kol tęsėsi gyvo kontakto ribojimai ir vargu, ar tai buvo panašu į teatrą. Visiškai suprantama, jog šiai situacijai ieškojome sprendimo visame teatro lauke, t. y. adaptavosi tiek režisūra, tiek aktorystė, tiek kritika. Tačiau dalis kūrėjų šią sustingusio teatrinio laiko dalį pratylėjo. Turbūt tam, kad sugrįžtų visa tai apmąstę. Vienas tokių futuristinę kryptį brėžiančių spektaklių - Gintaro Varno „Puikus naujas pasaulis“ pagal anglų rašytojo Aldouso Huxley'io distopinį romaną.
Ypač džiugina, jog šis spektaklis nebe pirma Jaunimo teatro premjera, kai statomas ne draminis tekstas. Dramaturgija G. W. Sebaldo romaną „Austerlicas“ pavertė režisierius Krystianas Lupa, Miguelio de Cervanteso „Don Kichotą“ - Adomas Juška kartu su teatro dramaturgu Mindaugu Nastaravičiumi. Aldouso Huxley'io romano „Puikus naujas pasaulis“ adaptacijos autorius - taip pat spektaklio režisierius. Varnas laikosi Huxley'io užrašytos struktūros ir romano siužetą beveik pažodžiui perkelia į sceną. Tačiau šįsyk kliūva ne „žodžių tvarka“, o patys žodžiai. Nekalbu apie naujadarus ir tas mizanscenas, kai žiūrovams pristatomas naujojo pasaulio veikimo mechanizmas. Neturiu galvoje ir naujojo pasaulio gyventojų leksikos, ir Laukinio poezijos disonanso. Noriu pasakyti, kad spektaklio ir literatūros kal̃bos yra skirtingos prigimties, ir čia, rodos, labiau buvo paisoma antrosios. Būtent todėl čia kalbà daugiau kal̃ba nei leidžia aktoriams veikti.
Tikrai justi tai, jog „Puikus naujas pasaulis“ ilgai plėtota idėja. Režisierius itin kruopščiai vizualiai permąstė Huxley'io kūrinį, todėl Juozo Statkevičiaus kostiumai, Julijos Skuratovos lėlės, Rimo Sakalausko vaizdo projekcijos, Vytauto Narbuto scenografija, Dominyko Digimo garso takelis, Manto Stabačinsko choreografija bei Simo Sirutavičiaus šviesų dizainas itin dera tarpusavyje. Šis naujas pasaulis kuriamas su ypatinga atida vaizdui, spalvoms, medžiagoms, judesiui, garsui ar netgi skoniui. Naujas pasaulis - tai vaizdų teatras. Tuo metu senasis, kurį Varnas priešina naujajam - emocijų ir išgyvenimų menas. Todėl jautriausiu spektaklio raktu tampa (menininko) vienatvės tema. Šiame tvarkingame ir tobulame pasaulyje yra nepageidaujamas bet koks jausmas, kurio negalima kontroliuoti. Baimė, vienatvė, abejonė, nepasitikėjimas arba, kitaip tariant, visos kiekvieno menininko kasdienybėje išgyvenamos emocijos. Todėl nors ir slėpdamasis po personažais, apie vienatvę Varnas čia kalba tarsi nuo savęs paties. Apie savo vienatvės teatrą Varnas kalbėjo ir spektaklyje „Sombras“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2019), kai personažu virto pats režisierius, kai teatrinio veiksmo žaismėje plaikstėsi tikrą ir netikrą pasaulius sudrumstę arlekinai. Tačiau skirtumas tas, jog „Sombras“ apie vienatvę kalbama iš teatro vidaus, iš veidrodžio atspindžio, iš savo paties kūno. „Puikiame naujame pasaulyje“ vienatvė iliustruojama, tai nebe viso spektaklio (o tai reikštų, kad ir teatro apskritai), o veikiau tik dramaturgijos mintis. Apmaudu, jog vienatvė čia tik maža spektaklio turinio dalelė, kai tuo metu „Sombras“ režisierius apie vienatvę nekalba, o ją parodo. Spektaklyje „Sombras“ kiekvienas teatre ir teatrą sapnuojantis personažas dvelkia vienatve. Gal teatre geriausiai išgirstama tai, apie ką nekalbama? Gal teatras pats į sceną atsiveda pačius baisiausius vaiduoklius, nuo kurių kasdienybėje stengiesi bėgti?
Rodos, jog šįsyk teatro tema nevirto abstrakčia, o veikiau nusėdo spektaklio turinyje. „Naujame puikiame pasaulyje“ apmąstoma karantino metu tik dar labiau išryškėjusi vartojimo kultūra. Puikus naujas pasaulis - tai pasaulis be nepatogių baimių, nerimo, nepastovumo, tai pasaulis, kuriame patogu gyventi. Nors savo estetika ir pabrėžtinu kiču šis spektaklis ypač tolimas Varno teatro koncepcijai, nuo pat pirmų sceninių minučių spektaklis įtikina savo individualiu mechanizmu, nauja savita struktūra, kurioje kūnas vartoja kūną. Spektaklis panardina į naują pasaulį, kurį stebėti įdomu: kažkas čia šiek tiek pažįstama, kažkas šiek tiek egzotiška. Naujojo pasaulio vaizdais režisierius nemoralizuoja žiūrovų, priešingai, rodos, pats pasiduoda tam režisieriaus-vizualisto vaidmeniui ir tik perteikia žodinį Huxley'io pasaulį vaizdais. Tačiau autoriaus aprašytasis senojo ir naujojo pasaulių konfliktas pasiūlo režisieriui supriešinti ne tik pasaulius, bet ir kultūras. Žinoma, pati medžiaga kalba apie skirtingų kultūrų disonansą, tačiau Gintaras Varnas kultūrinę metaforą perteikia per teatrą, t. y. per realiu laiku žiūrovo jusles dirginančią mediją. Ne viename Gintaro Varno spektaklyje teatras tapo temine ašimi ir veikė jį stebinčius visiškai tiesiogiai tiek forma, tiek turiniu. Tačiau šiame spektaklyje, vos scenoje atsiradus „senajam nebe tokiam puikiam pasauliui“, t. y. vaizduotės teatrui, nejučia pradedama moralizuoti, rodant kas yra gera, o kas vis dėlto yra bloga, neleidžiant žiūrovui pasirinkti pačiam. Spektaklio pradžioje užduotas neutralus kalbėjimo tonas (kai rodomas naujas gyvenimo stilius, tačiau jis tik rodomas, nesistengiant vertinti ar interpretuoti) pranyksta. Manau, kad būtent čia iškyla didžiausia spektaklio suvokimo spraga - kam skirtas šis penkių valandų kūrinys? Į teatrą nuolat vaikštančiam ar tik užklystančiam žiūrovui? Atrodo, jog būtent nuo šio atsakymo priklausys ir tolesnis žiūrinčiojo santykis su kūriniu.
Jeigu jis skirtas ne vien praeiviams, tuomet labai keista, kad žiūrovas čia suvokiamas kaip negebantis pats nuspręsti, kuri pusė teisinga, o kuri ne, - jis čia laikomas tuo, kuris neturi savivokos ar kritinio mąstymo. Bet galbūt „Puikus naujas pasaulis“ skirtas ne jam? Galbūt šis spektaklis siekia pažadinti tą amžiaus grupę arba tuo mąstymu apsikrėtusią žiūrovų auditoriją, kuri į teatrą beveik nevaikšto? Neabejoju, jog daugiausiai asociacijų šiame Varno ir Huxley'io sukurtame pasaulyje ras dvidešimtmečiai, kuriems svarbūs brendai ir tobuli kūnai, kurių sąmonę kuria reklamos ir tiktokai, kurių vaizduotę jau seniai pakeitė vaizdas ir jo reprodukcija. Juk tai puiki proga į Jaunimo teatrą sugrąžinti jaunimą. Tačiau, ką šis jaunimas veiks, kol scenoje skambės ilgi monologai, ką jie galvos, kai Laukinis (aktorius Matas Sigliukas) nuolat cituoja Shakespeare'ą (nenurodydamas, kad tai frazės iš teatro pasaulio), ką jie supras, kai personažo tekstas pavirs į aktoriaus kalbą? Juk tai senas mūsų teatras, dėl kurio jaunimas ir nustojo lankytis spektakliuose. Juk tai ta juodos dėžutės magija, kuria jiems tiesiog nebeįmanoma patikėti. Tad veikiausiai tokiam spektaklio žiūrovui suveiks tik naujojo pasaulio vaizdinys. O tasai senasis ir liks laukiniu, nepažįstamu, nepažiniu.
Juk tie, kurie susirinko salėje - vis dar Varno puoselėjamo teatro pusėje. O jeigu spektakliu siekiama perspėti viena koja jau įžengusius į naują ir puikų vartojimo pasaulį, tai, veikiausiai, kreipiamasi šiek tiek per daug smerkiančiu tonu. Viena vertus, Varnui pavyksta sukurti naują teatrą, su daug spalvotų ir blizgių vaizdų. Kita vertus, pats režisierius labai akivaizdžiai stoja senojo pusėn ir pasmerkia šią naują kultūrą, laikydamas ją menkesne. Tad ir žiūrovai, kurie galėtų iš šio spektaklio išsinešti daugiausiai, lieka vieni, nes joks Shakespeare'as šiandien jiems nepasiūlys daugiau negu siūlo tiktokas.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
