Mes labai mėgstam Jevgenijų Griškovecą. Mes – tai tie, kurie matė bent vieną jo spektaklį, kai jis prie keletą metų keletą kartų buvo Vilniuje ar Kaune. Mus jis taip nupirko savo nuoširdumu, kuris „naujuoju sentimentalizmu” dabar vadinamas, kad kai kurie (kai kurios) net jį švelniai ėmė vadinti „Ženečka” - na, tarsi kokį savo pliušinį meškiuką glaustų.
Nes jis savo pjesėse „Kaip aš suvalgiau šunį” bei „Tuo pat metu” (Odnovremenno) iš esmės ir kalbėjo apie mūsų vaikystę, mūsų jausenas, pastebėjimus, kurie buvo labai tikslūs ir tada vienodi. Standartizuoti.
Griškovecui Vilnius taip pat patiko. Todėl jis neišpuiko ir į jį vis atvažiuodavo. Net viename savo interviu jis lyg tarp kitko pamini: “Anksčiau turtingas, buržuazinis, prie ežero esantis Ciurichas man patiko labiau nei, sakykim, Vilnius“. Toliau netęsia, bet aišku, kad interviu metu jam jau labiau patiko Vilnius. Gražu iš jo pusės, ačiū. Juoba kad šiandien jis – daugelio premijų laureatas (Rusijos „Antibukerio”, „Triumfo”, „Auksinės kaukės”), koncertuoja su grupe „Bigudi” ir laisvai šlaistosi ne po Kaliningradą, o po Maskvą ir jos klubus bei televizijas.
Todėl statyti jo pjesę lietuviškai yra rizikinga dėl tos pačios meilės,- dar girdi paties autoriaus – tavo artimo - balsą, neprimygtinę beveik ne-vaidybą, kurią kartą pamatęs negalėsi sustot lygint.
Ir vis dėlto laukia staigmena: lietuviškoje jo pjesės „Miestas” premjeroje jau po keleto minučių – ar ir iškart – jau nustoji lyginti intonacijas vertinimo prasme („o štai Ženečka tada taaaip pasakydavo” – tarsi mesijas būtų apsireiškęs…). Lygini, bet kiek kitaip.
Nes Sauliaus Mykolaičio „Miestas” (pirmiausia jo, bet ir Oskaro Koršunovo, žinoma; kaip jie darbo procentus pasidalino – jų reikalas) pirmiausia yra teatras, o ne intymi išpažintis. Teatras ir todėl, kad jau pats pirmasis Jo, Basino (Saulius Mykolaitis) dialogas su Ja, žmona Tatjana (Jūratė Vilūnaitė) čia pateikiamas visai kitaip, nei tikėtumeisi. Skaitydamas šeimyninį barnį dedi į jų žodžius visas įmanomas tipiškas rusų barnių ir isterijų intonacijas. O čia jie, veikėjai, šaiposi iš barnio, teatralizuoja jį, patys sverdami kalbos klišes ir įvertindami, kad kalba, kaip ir pati situacija – vienos klišės. Jie žvelgia į save iš šalies. Atėjęs kaimynas Maksimas (Algirdas Dainavičius) taip pat žaidžia su intonacijomis: jis nutyla tada, kai žiūrovas (konkrečiai – aš) į jo lūpas įdeda rusišką matą: na, kaip kitaip gali kalbėti nepabaigiamo remonto už…kamuotas žmogus? Makso judesiai, trypčiojimas, visąlaik paruoštas kumštis iš nusivylimo (savimi) trenkti į sieną (bet netrenkia) – sušaržuota neapsisprendimo ir nepasitenkinimo būsena, adekvati Basino ramiam (egzistenciškam) sėdėjimui koja ant kojos. Todėl kai jie abu sussėdę žvelgia vienas kitam į akis – susitinka du visiškai skirtingi vaidybos stiliai, parodija ir hiperrealizmas,- ir nesipjauna, o labai keistai jungiasi. Nes iš esmės abu jie vienodi. Išorinius prieštaravimus nugali tarp jų atsiradusi degtinė.
Jis, Basinas, nepatenkintas gyvenimu ir norėtų išvažiuoti – ne „į kur”, bet „iš kur”. Mykolaitis programėlėje sako, kad Jis galbūt menininkas. Tikėtiniau – koks nors šiandien madingų komunikacijų inžinierius, PR specialistas ar kitoks idėjų generatorius (nes daug uždirba, nes tėvas jį į tą darbą įtaisė). Bet nori išvykti, - žodžiu, normali vidutinio amžiaus krizė, kylanti bet kuriam kiek pamąstančiam apie egzistenciją piliečiui bet kurioje N šalyje. Krizė, visiškai nestebinanti Basino tėvo (Arvydas Dapšys), jau pergyvenusio tai ir žinančio visus atsidūrusio tokioje situacijoje žmogaus „ėjimus”, išsisukinėjimus, bandymus teisintis. Vienas pergyvena, kitas tai neigia ir aiškina – ir kontrapukto principu gimsta aktorinis džiazavimas.
Sustojęs čia gyvenimas, scenografo Mariaus Jacovskio gražia metafora – laukimas autobusų stotelėje, kur besi priklausomas tik nuo ateisiančio autobuso. Autobusas – kaipo likimas, ir nieko čia nepadarysi, tad gera nusiraminti: tu – bejėgis. Gyvenimas - - ir buvimas aplinkoje, kur niekad nesibaigia remontas (paslėpta Jacovskio šypsena – replika tėvo Adomo Jacovskio sukurtai scenografijai „Pirosmani, Pirosmani…” – spektakliui apie taip pat nepatenkintą, tik nepripažintą menininką). Bet kad ir bandomi tinkuoti santykiai su žmona, tėvu, draugu, akivaizdu, jog nieko iš to neišeis, nes ir pats “meistras“ tuo labai nesirūpina. Mykolaičio Jis tiesiog kalba, kad kalbėtų, turškia kažką nelabai reikšmingo, tik be galo tikslaus, bet toks šiandien ir yra jo buvimas. Filosofavimas su Maksu apie uodus – tipiškas Griškovecui nukrypimas, jo dramaturginis “briedo“ štampas. Kur kas reikšmingesnė Basino pamaiviška – kiek išgėrusio – šneka su Tania: ironiška Jo, pasislėpusio po alkoholio kauke, šneka ir šimtątūkstantąjį kartą jos sakoma išpažintis – pavargusios nuo aiškiausių jai tiesų aiškinimo, nesuprantančios kvailo ir elementaraus vyro bėgimo nuo esamos laimės ir meilės (todėl jis apsimetėliškai ir narciziškai žemina save: kam aš tau toks?). Jų dialogas – chrestomatinė vyro ir moters skirtumų registracija, vedanti į niekur, nes vienas jų nori išoriškai bėgti, bet iš esmės - nenori niekur trauktis ir keistis. Tegul keičiasi aplinka. O aplinka, kaip ideali, jautri, bet kiek pavargusi Jūratės Vilūnaitės kuriama moteris (iš šalies, ne Basino žvilgsniu), nesupranta to kvailo prieštaravimo pačiam sau, nes tai pirmiausia kvailas nesusitaikymas su savimi ir savanoriškas užstrigimas šiame vidaus remonte.
Prisimenant Griškoveco intonacijas: Oskaras Koršunovas ir Saulius Mykolaitis kuria spektaklį apie kalbos filosofiją. Šiuo aspektu netiesiogiai tęsiama Mariaus Ivaškevičiaus pradėta „Malyše” kalbos, tada dvikalbystės ir vertimo, problematika: kokį lauką atveria ištartas žodis skirtingose realijose? Šįkart - kiek kasdienybės šneka apsivėlusi ironijos ir kitokios savigynos štampais, kada ji įmano tapti tikrąja raiška, kaip išdrįsti kalbėti savaip? (Čia komplimentai priklauso ir pjesės vertėjui Alvydui Šlepikui.) Kalba ir intonacijų permoduliavimas kitoje kalbinėje ir vertybinėje terpėje yra ir spektaklio problema, kurią abiem kūrėjams pasisekė stebėtinai gražiai išspręsti. „Tikrojo”, neapsimetėliško Basino intonacijos nė kiek neprimena Griškoveco plaukiojimų po nuoširdumo vandenis; jos yra kiek šiurkštokos, jų nepavadinsi šiltomis, tačiau vadindamas lengvo kontrasto - tarp šypsenos ir rimtumo - principu, Mykolaitis kuria tikrojo ir neeksponuojamo buvimo čia situaciją. Iliuziją būsenos, kur, kaip mažne visose Griškoveco pjesėse, lengva atpažinti save. Bet išlieka atstumas, kai gali ne tik betarpiškai atpažinti, bet ir analizuoti. Panaudojant netyčinę metaforą - iš tiesų sugipsuota aktoriaus koja gali save „vaidinti”.
Todėl subtiliai aktorinei režisūrai iškyla pavojus, kada prisimenama “didžioji“ režisūra. Kai spektakliui suteikiama banali gaubiamoji kompozicija – spektaklio įžangoje pradėjusi sakyti savo monologą, Tania jį pabaigia kaip epilogą. Ar kai pakeičiamas siužeto finalas, ir baigiama tuo, nuo ko visą laiką dramaturgiškai buvo bėgama. Na, kaip – lauki Godo, o jis staiga ima ir ateina. Patikėkite, palaimos jokios.
Šiaip ar taip, šiame mieste labai malonu būti. Žinoma, ne taip, kad besąlygiškai nertum į krizių vandenis. Vilnius – ne racionalusis Ciurichas, bet, ačiū Dievui, ir ne atvira jausmams Maskva.
